Vieta, į kurią nė vienam nelinkėčiau patekti: Aacheno universitetinė ligoninė

Na, nebent esate medicinos studentai, mokslininkai ir daktarai, o visiem kitiem linkiu būti sveikiems :)

Pirmadienį iš svetingosios šeimynėlės pati keliavau į Aacheną. Labai gerai, kad jie patarė nusipirkti visą dieną galiojantį bilietą, nes važiuodama į kliniką (žodis "ligoninė" man kažkaip nemielas) nuvažiavau į priešingą pusę :) Autobuso vairuotojas pasitaikė supratingas, taigi neišmetė manęs iš autobuso, o numigęs penkias minutes nuvežė į kitą miesto galą, kur ir praleisiu didžiumą laiko.

Aacheno klinika MILŽINIŠKA. Ir labiau primena fabriką, nei gydymo įstaigą. Internete radau dar visai simpatišką nuotraukėlę. Joje dirba apie 4 tūkst. darbuotojų, maždaug 800 iš jų yra gydytojai. Viduje viskas ŽALIA. Su dryželiais. Trylikos aukštų, trys po žeme, kiti į viršų. Langai niekada neatidaromi, viskas vėdinama dirbtiniu būdu. Viena studentė sakė, kad dėl nuolat pučiamo deguonies ji gali ilgiau mokytis bibliotekoje. Man asmeniškai tvankoka ir norisi gaivaus skersvėjuko (su nostalgija prisiminiau mūsų Baltupių Filosofijos fakultetą, kuriame "skersi vėjai" kasdien išpūsdavo protingas mintis iš galvos :)
Ai, nukrypau.. Taigi, o dar joje neveikia mobiliakai. Parašyta, kad išjungti juos reikia, tačiau aš nejungiu, nes vis vien ryšio nerasta :) Visi darbuotojai turi specialius telefoniukus. O dar visi turi tokias fainas magnetines korteles, kurias galima naudoti ir kaip piniginę (valgykloje automatas stovi, kur įdedi grynus, juos perveda į elektrinius į tą kortelę), tai moki už viską savo darbuotojo kortele. Tos kortelės kol kas neturiu, nes dar nesu įregistruota, kad čia praktiką atlieku. Toookia kortelė, nekantrauju gauti!
Taigi, viskas čia atrodo gana rimtai. Iš tiesų tai tikrai žinoma klinika, nes gydytis čia atskrenda net šeichai. Žodžiu, aukščiausios klasės ligoninė, pasisekė gi man :)
Įdėjau keletą nuotraukų (ne iš interneto, pati dariau). Pralinksmino WC nuorodos ir arabiški rašmenys :)
Na gal tiek apie šį monstrą :))
Ačiū Dievui, jame nuolat būti man nereikia :)

Čia būnu tik rytais per Fruehkonferenz (kaip vasaryno penkiaminutė, tik vyksta ne kartą per sav., o kasdien), ir kai su kuo nors į valgyklą einu.

O praktiką atlieku Psichoterapijos skyriuje (nuo šiandien dar ir Dienos stacionare). Pastatai yra priešais aukščiau aprašytą milžinę, paprasti namukai, aišku viskas geriau, nei pas mus.

SU KUO, KAIP IR ŠIAIP :)

Mane visų pirma su viskuo supažindino vyr. gydytojas, kuris yra kaip ir mano praktikos vadovas :) Nustebino draugiškumu, iškart pasakė, kad kreipčiausi į jį Tu, arba Hubertus (jo vardas). Įdomus žmogus, nuolat juokauja ir šypsosi, ir į vyr. gydytoją nepanašus :))) Iš tiesų dirba nemažai psichologų, dar soc. darbuotojai, slaugytojai.. Sistema čia kitokia, nei Lietuvoje. Visi dirba kartu ir visų labui.
O dar kuo labai skiriasi, tai dokumentavimu. Visko nerašysiu, tačiau tie pacientai sekami kasdien, jų savijauta fiksuojama nuolat, popierizmo tai nepalyginsi... Tačiau ir pacientai čia dirba, patekdami pildo krūvas formulynų, juos ištiria visokeriopai, o dar turint omeny, kad čia remiamasi kognityvine elgesio teorija, tai jie nuolat analizuoja ir užrašo savo mintis/jausmus, rašo dienoraščius ir pan. Žodžiu, čia dirba visi :)
Savaime suprantama, ir man tenka daug. Dažniausiai būnu nuo pusės devynių ryto iki ketvirtos. Kadangi kol kas dar nesusikūrėm sistemos, tai mane kas nori, tas ima. Tai būnu seminaruose, individualiose konsultacijose, grupinėje terapijoje, susirinkimuose, vizitacijose... Visur, kur įmanoma.
Visiem atrodo, kad labai gerai vokiškai moku (manau dėl vokiško tarimo :)), tai kalba su manim greitakalbėm, aišku, pacientai irgi burbuliuoja kas kokiu dialektu.. Oooch, atrodo, dėl to grįšiu į Vilnių su raukšlėm ant kaktos, nuolat susiraukusi būnu. Gal kas žino vaistus nuo rūpesčio raukšlelių? :) Na, kol kas dar gelbsti sgušionkė. Ačiū, Margarita :)
Adaptacijos procesas vyksta paskanintas stresu ir neišsimiegojimu (jau sapnuoju tas vizitacijas, kiek galima :))
Kita vertus, labai įdomu viskas. Kol kas įdomiausia dalyvauti individualiose konsultacijose, jau pradedu jausti, koks anoreksikių gyvenimas, o šiandien turėjau gyvą narcistinės asmenybės pavyzdį, tiesiog užpildė visą kambarį savimi.. Dar labai noriu pamatyti dailės terapijos užsiėmimus, gal pavyks įsiprašyti :)

Tiesa, lyrinis nukrypimas: iškart išlindo viena keista vietinių vokiečių savybė. Jie šypsosi atvirkščai: šypsantis jų veido išraiška tampa panaši į mūsų, kai mes sužinome kokią nemalonią ir nustebinusią naujieną (kai kampučiai nusileidžia žemyn, o akys išsipučia ar pan :)). Man iš pradžių buvo labai keista, lyg visą laiką kokias nemalonias stebinančias naujienas sakyčiau. Gerai bent tiek, kad juokiasi jie kaip mes :D
Nors tai įtakos kai kurių juokui irgi turi: pvz., viena darbuotoja kai juokiasi, vienas lūpų kamputis pakyla, o kitas lieka nusileidęs (geriau vaizduotės čia nejunkit :))).

Tiek apie kliniką ir praktiką. Kol kas :)