Praktika: happy end.

Laikas mane užkniso. Jis nuolat verčia nervintis ir skubėti, kasdien vėsiomis rankomis stumia vis tolyn nuo naiviai besišypsančios vaikystės link rimtai ir išdidžiai spitrijančios brandos. Pristūmė ir prie šios Erasmus epochos pabaigos.. Su graiku Dimitris atradome naują sutrikimą: Posterasmus Syndrom. Regis karts nuo karto jau pradedu sirgti.. Ypač kai vėl reikia pradėti atsiveikinti.

Šią savaitę atsisveikinau su keliais skyriaus darbuotojais, nes jie atostogų išėjo. Su Andrea, su kuria tris kartus per savaitę vedėme meno terapiją, jau aptarinėjome, kaip mums sekėsi kartu būti ir bla bla.. Su dauguma jau tą temą pakilnojome. Trečiadienį buvo paskutinė išvyka su pacientais į miesto parką pažaisti minigolfą. O vakare dar su kolegomis pasibuvau, biliardą neblogai sužaidžiau, che che.
Ketvirtadienį buvo paskutinis grupių aptarimo susirinkimas, ta proga iškepiau atsisveikinimo pyragą, kad saldžiau būtų :) Atsisveikinimo pyragai pas juos tradicija. Sakyčiau, labai vykusi :) Tada po visų darbų keliavau į stotį, kur teko atsisveikinti su ukrainiečiu Romanu, kuris Velykoms į Lvovą važiavo, kai grįš, manęs jau nebus. Pas mus valgymu pagrįsti santykiai buvo: jis mane nuolat pavaišindavo saldumynais, o aš jam kiaušinienę kepdavau :))) Sakė, nori Vilnių pamatyti, taigi laukiu :)
Penktadienį atidaviau super duper fainą kortelę, pavalgiau paskutinį kartą valgykloje, atidaviau raktus, nuėjau kopinti knygos paskutinį kartą į biblioteką.. Ai, juokinga buvo, kad prie kopijavimo aparato šalia vienas bachūras dar storesnę knygą kopijavo. Po gero pusvalandžio jau apspangę pradėjom juoktis, kad galima išprotėt prie tų kopijavimo aparatų :)) pasirodo, jis rusas iš Sankt Peterburgo, atvažiavęs kaip žydų tautybės, o pilietybę turi vokišką (kaip tai įmanoma, nesitikslinau, bet net pažymėjimą rodė)... Gal skamba, kad freakas buvo, bet nepasakyčiau, tiesiog atviras kaip knyga. Baisiai draugiškas buvo, nes moku rusiškai. Sako, neranda čia rusakalbių merginų. Paklausė, ar moku virti "borš", atsakiau juokais, kad jo. Tuomet pasiūlė ženytis. Smulkmena, bet maloni :)))

Ai, dar tą dieną išbandžiau muzikos terapiją. Įdomiai, pabūgnijom visi :)

Ir galiausiai namoooo, visai nusikalus buvau. Buvo ta nuotaika, kai nori atsijungti nuo visų kontaktų ir pabūti viena. Bet žinoma, nėra kada. Vakare su erasmusais varėm į karaokę. Teko ir vėl dainuoti :)) vakaro pabaigoje praradau balsą, nes dainavom be mikrofonų ir šokom tiesiog prie savo stalų (tuo geri erasmusai, na ir žinoma, geriausios draugės ;). Pabaigoje visa kompanija susirinkome ant scenos. Ir čia manęs laukė dar vienas nuotykis. Vienas pagėręs vyrukas pasilipo ant stalo ir ėmė mojuoti rankomis. Aš atsisukau, nusišypsojau ir toliau sau šokau ir dainavau. Matyt mano šypseną jis suprato kitaip, nes po kelių akimirkų jis jau skriejo ant manęs (tipo, turėjau jį pagauti!). Dabar kai atsimenu, tai labai juokinga :)))

Išbuvome iki pat karaokės pabaigos, o pabaigoje buvo tooookiaaa dainaaaa :)))) Vokiška, bet ir nemokantys pagauna kampą... mes jos ištraukas vis paniūnuodavome, kol keliavome namo.

Youtube: http://www.youtube.com/watch?v=aFhTIgtuQ1E

O atgal ėjau ilgai ilgai, bet.. Buvo taip gražu :) Šiltas tirštas rūkas, vaiduokliška aureole apsisiautę žibintai.. miegantis vėjas, kartais atsklindanti lakštingalos daina.. Žydintys medžiai ir krūmai žiburiavo vandens lašeliais.. O kvapai..Atrodė, juos galima valgyti.. Grįžau namo soti.

Niekada kelionių man nebus per daug.. ir Velykų :)

Vakar buvo mano paskutinė praktikos diena. Keista.
Iki šios dienos norėčiau trumpai (arba netrumpai, čia jau nuo nuotaikos priklausys :) apžvelgti paskutiniąsias dvi savaites.

Skyriuje pakvipo vyru.
Atėjo naujas psichologijos praktikantas :) graikas, vardu Alkis (chi). Aš jam pasakiau, ką lietuviškai reiškia jo vardas, į ką jis man atsakė, kad pažinojo dantų gydytoją, pavarde Schmerz (vok. skausmas) :))) Perduosiu jam savo pareigas, t.y. visur maišytis, dalyvauti grupėse ir individualiose konsultacijose, taip pat organizuoti ir kartu veikti Aussenaktivitat (išvykas su pacientais). Che, buvo malonus jausmas, kad aš jau nemažai žinau, daug ką jam paaiškinau ir padėjau.

Kadangi priešvelykinis laikotarpis, daug nepramogavau. Užtai sumąsčiau padažyti kiaušinius :)

Velykooooos :)

esu labai dėkinga Sarah, kuri padėjo tuos dažus kiaušiniams rasti. Vokiečiai dažniausiai nusiperka jau dažytus kiaušinius, o šiaip parduotuvių lentynos lūžta nuo šokoladinių kiaušinių ir zuikių puikių :)

Įdomus dalykas dėl religijos: jei oficialiai pasirašai, kad esi katalikas, privalai bažnyčiai mokėti 8 proc. mokestį nuo atlyginimo (daug šauktukų su klaustukais...). Beveik dešimtinė. Kai kurie atvykę žmonės, pvz., mano pažįstama ispanė, nenori mažinti savo atlyginimo, todėl pasisako, kad yra netikintys, tuomet sumoka 30 eurų ir eina "be dievo".

Na bet grįžtam prie Velykų: taigi, atradau super dažus ir leidau sau paeksperimentuoti. Per Velykų dienas visas butas buvo mano, tai ramiai visą virtuvę paverčiau nedidele laboratorija :) rezultatai visai nieko, tikiuosi zenitas šįkart viską užfiksavo.

Kelnas

Šeštadienį išvykau į Kelną. Antonia pažadėjo duoti jos Semesterticket (tai studento pažymėjimas plius bilietas viešajam transportui ir traukiniams viso semestro metu), kurio aš žinoma neturiu. Jį turėdama nuvažiavau haliavai :) Tiesa, Antonia dieną prieš tai labai šventė, todėl laukiau jos stoty 45 minutes :) na bet galiausiai pasiekiau Kelną, kur jau buvau sutarusi susitikti su kitu erasmusu iš Italijos Giacomo ir jo broliu, kuris ką tik atvyko iš Italijos į Kelną.
Mums žiauriai pasisekė su oru: buvo saulėta, skaidrios nuotaikos ir šilta (mažiausiai 23 laipsniai) diena... Kaifas :)

Pirmu reikalu aplankėme Kelno katedrą (didelė, iš išorės įspūdinga, iš vidaus niūroka..) ir tada aišku nusprendėme lipti į pietinį bokštą (509 laipteliai). Visiška turistinė atrakcija: sumoki biškiuką ir pradedi lipti siaurute besisukančia bokšto aiptine į viršų..viršų...viršų..Kartais susidaro kamštis, kai kažko neitin įkvepiančiais veidais žmogiukai jau lipa žemyn.. Karšta kaip pekloj ir kvapas atitinkamas (nepamirškit, 509 laipteliai..) :))))) Užlipom, apėjome bokštą per 5 min. ir vėl visa kelionė žemyn :))) šįkart mes darėme kamščius lipantiems į viršų... Viena tetutė, atrodė, tuoj mirs iš nuovargio, desperatiškai kabinosi už vyro diržo... pasijutau labai sportiška :)))

Tada apėjome senamiestį, susiradome kebabinę..o po to mus susirado Reinas.. Krantinėje buvo labai faina: daug žmonių ant pievučių, visur kur galima prisėsti, prigulti, pritūpti.. ir pankai, ir emo, ir turistai, ir mamytės tėveliai.. Didmiesčio margumas.

Kelionės desertui nukeliavome iki šokolado muziejaus :) Įėjimas kainavo daugiau, nei tikėjomės, todėl tiesiog tą sumelę paklojome šokolado parduotuvėje. Labai graži vieta: muziejus yra lyg pusiasalis, įsiterpiantis į Reiną. Užlipome ant stogo-aikštės ir pro langą įžvelgėme šokolado fontaną muziejaus viduje... Praplaukiantis pro pat pastatą laivas sukėlė rudus vandens srautus, tai mes juokavom, kad čia šokoladas matyt buvo :)

Labai faina dienelė.

O sekmadienį su visais kiaušiniais nuėjau į Aacheno katedrą, į Mišias. Susiradau erasmusus ir viskas tapo daug jaukiau. Ceremonija kiek kitokia, nei pas mus: baisiai daug laiko užėmė choro giedojimas. Vis paskaito ką, ir tada choras. Buvo išdalinti lapeliai su visa Mišių eiga, ir vokiškomis giesmėmis ar atkartojimais, įdomiai. Buvo vyskupas ir daug kunigų, viskas labai iškilminga. Tada nubėgau susitikti su Miša, Eveline ir Caro, pasibuvome. Kiaušinius padovanojau :) Sutarėm prieš man išvykstant dar susibėgti geriausioje Aacheno ledainėje "del Negro" (dėl negro?) :)

Tada atsidūriau Antonia bendrabutyje, kur visi jau ruošė iškilmingus velykinius pietus. Kadangi daugumą sudarė italai, pietūs buvo įspūdingi ir truko tik tris valandas :) iš pradžių visi pavalgė šaltų užkandžių (sūriai, salami, pakepta duona...), tada čeko išvirta daržovių sriuba. Tada super lazanja, tuomet keptos bulvės su kepsniu..Galiausiai ledai ir kava. O jau tada giliai atsidūsau ir stengiausi nenuversti daiktų savo pilvu.. :)

Šv. Velykos - užmiršti papročiai

VELYKOS

- gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Ji kilnojama - švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.

Įdomios, labai įvairios Velykų bažnytinės apeigos, kurios prasideda didžiosios savaitės viduryje. Sudedamoji dalis - Didysis pasninkas (nuo didžiojo trečiadienio iki Velykų). Žinomos didžiojo trečiadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką net silkes būdavo draudžiama valgyti.

Didįjį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnyčių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio. Bažnyčioje skambinama tik tarškučiais. Tą dieną sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas.

Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo ir šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės (dažniausiai jaunimas) pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį. Skolintis Velykų ugnies nepriimta, nes tikima, kad tokia ugnimi užkūręs židinį, gali namus sudeginti. Iš bažnyčios parsinešama ir šventinto vandens. Juo pašlakstomi (pakrapijami) visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas.

Šeštadienio vakarą visi gerai nusiprausia, pasipuošia ir vėl skuba į bažnyčią - „ant mišparų ir Prisikėlimo“. Meldžiamasi iki pat paryčių. Tą naktį daugelyje Lietuvos vietų bažnyčioje pasirodydavo kaukininkai (persirengėliai). Populiariausi personažai: velniai, baidyklės, žydai. Jie stengdavosi išjudinti besimeldžiančius savo sodiečius.

Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eina Prisikėlimo procesija, kurioje groja ir kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai Žemaitijoje eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“).

Parėjusieji iš bažnyčios namo, pasveikina su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėda už šventinio stalo. Pirmąją Velykų dieną į svečius, jei nėra pakviesti, niekas nevaikšto. Didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną.

Trečioji Velykų diena - (Ledų diena). Ji pas mus jau primiršta.

ATVELYKIS

Dar vadinamas Velykėlėmis. Švenčiamas pirmąjį sekmadienį po Velykų. Tą dieną ridenami kiaušiniai, supamasi sūpynėse, krikšto motinos lanko savo krikšto vaikus.

Iki pat šiol Velykų simbolis ir pagrindinis patiekalas - kiaušinis. Kodėl?

Kiaušinis

nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė.

Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios.

Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, pastarieji tais metais duos gerą derlių.

Gyvatės

laikytos požemio gyventojomis. Tikėta, kad jos globoja derlių, pasirodžiusios pavasarį, prikelia augmeniją ir gyvūniją. Žmonės buvo įsitikinę, kad ir mirusiųjų vėlės iš anapus žemėje pasirodo gyvatės pavidalu. Margučių ridenimas pažeme per Velykas simboliškai reiškia žemės gyventojų - gyvačių - budinimą.

Kiaušinių marginimas:

Nuo seno tikėta, kad jis turi magiškos galios. Lietuvoje rasta margintų kiaušinių, kurie mus pasiekė dar iš XIII a. Lietuvoje kiaušiniai dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu. Kiaušiniai marginami Velykų šeštadienį. Saulučių skutinėjimas ant kiaušinių - tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių skutinėjimas - laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas - pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia - bundančią augmeniją, geltona - prinokusius javus, juoda - žemę, mėlyna - dangų.

Namuose saugomi margučiai turėdavo saugoti sodybą nuo Perkūno.

Velykė:

Gerokai primirštas Velykų personažas, savotiškai panašus į Kalėdų senelį.

Seniau Velykų rytą vaikai prabudę dažnai rasdavo ant namų palangės padėtų dovanų - po du kiaušinius. Tai būdavo Velykės dovana. Vaikai tikėdavo, kad ji, anot mažylių tėvelių pasakojimų, gyvena kažkur pamiškėje, moka gražiai marginti kiaušinius, atėjus pavasariui, primargina jų daugybę, sudeda visus į vaško arba cukraus vežimą, pasikinko į jį miško ilgaausius ir išvažiuoja pas gerus vaikus. Naktį visus juos aplanko ir apdovanoja.

Velykų eglutė:

Seniau ji daug kam būdavo įprasta. Ją žmonės patys pasidarydavo: prie tiesios šakos pririšdavo eglės šakeles, padarydavo eglutės formos medelį, jį papuošdavo pavasarį išsprogusiais žilvičio kačiukais, forminiais sausainukais, popieriniais paukščiukais, gėlytėmis, medelyje padarydavo lizdelių, į juos įstatydavo po 9-12 kiaušinių. Tikėta, kad Velykų eglutės kiaušiniai žmogui neša laimę.

Pramogos, apeigos

Miegančiųjų žadinimas, velykavimas:

Iki Velykų kiekvienas stengiasi, kad išsprogtų jo iš pamiškės parsineštos beržo šakelės. Velykautojai stengiasi prabusti anksti ryte ir, pasiėmę išsprogusias beržo šakeles, nuplakti (pažadinti) kitus. Tie, kuriuos užtinka bemiegančius ir nuplaka, turi duoti velykautojui bent po kiaušinį.

Kiaušinių ridinėjimas:

Ridinėjama visoje Lietuvoje ir ne bet kaip, o per specialiai padarytą lovelį. Visi stengiasi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma tapti nugalėtoju ir pavasarį patikėti, kad tie metai tau bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis.

Kiaušinių mušimas:

Žaidime dalyvauja tiek vaikai, tiek jauni, tiek ir seni. Žaidimo esmė - išsiaiškinti tą, kuris moka išsirinkti stipriausią kiaušinį (medinis, kitas, dirbtinai sutvirtintas, sustiprintas kiaušinis netinka).

Kiaušiniavimas:

Kiaušiniauti įprasta tik mažamečiams vaikams (iki 7-8 metų amžiaus). Atėjęs į svečius, vaikas turi padeklamuoti posmą „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, prie … (slenksčio?) stoviu, kiaušinuko noriu“. Po to jis turi įsikišti pirštą į burną ir laukti. Tai ženklas, kad vaikas nori vieno kiaušinio. Jei įsikiši du pirštus, reiškia, kad prašai dviejų. Daugiau gvieštis nereikėtų, nes kuklumas puošia ir mažus vaikus…

Dėdinėjimas:

Jaunuoliai per Velykas pramogaudami prasimano ir dėdinėti - eiti pas merginas prašyti kiaušinių. Viskas gerai, jei mergina tais kiaušiniais iš anksto yra apsirūpinusi, o jei ne, vyriokai gali paimti ją už parankių, nuvesti į vištidę ir patupdyti į vištos gūžtą, kad ši kiaušinį išperėtų…

Lalavimas:

Tradicinė Velykų apeiga. Kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo apie laukus ir barškindami dainuodavo dainas, kurių priedainiuose būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ ir kt. Taip, lalautojų supratimu, jie kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus.

Laistymasis vandeniu:

Šis Velykų paprotys nuo seno žinomas ir Žemaitijoje. Balys Buračas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ (Vilnius, „Mintis“, 1993, p. 208) aprašo Betygalos apylinkėse užrašytą Velykų ryto laistymosi vandeniu tradiciją, kai anksti ryte vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi butelį vandens, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.

Supimasis sūpuoklėse:

Dabar tai dažniausiai tik vaikų ir jaunimo pramoga, o seniau supdavosi ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, tuo ilgesnis jų pluoštas. Supantis dainuojamos sūpuoklinės dainos. Sūpynės dažniausiai įrengiamos ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių.

Išsamiai raseiniečių žemaičių Velykas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ aprašo Balys Buračas (p. 215-217). Čia jis nurodo, kad Velykų dieną yra daug visokių draudimų:

* Velykų dieną negalima ilgai miegoti - galvą ilgai skaudės.

* Skaudės galvą ir jei Velykų dieną galvą šukuosi (šukuok tik Velykų išvakarėse).

* Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikščioti. Jei vis dėlto kas nors ateina, tam reikia duoti kailinius blusinėti.

* Per Velykas negalima žemės judinti ar kitaip ardyti, nes priešingu atveju vasarą ledai javus išmuš.

Neužmiršk, kad...

* Velykų dieną reikia šaudyti į viršų (Žemaitijoje seniau šaudydavo net bažnyčių šventoriuose). Taip nubaidysi nuo gyvenvietės, namų visas negandas, piktas dvasias.

* Jei Velykų rytą, dar prieš saulėtekį, nusiprausi šaltu vandeniu, jokie skauduliai neaugs.

* Velykų rytą nuluptų kiaušinių kevalus sudeginsi krosnyje - naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.

* Kad namuose visus metus būtų skalsa, pirmąjį nuluptą kiaušinį prie Velykų stalo supjaustyk į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių, visiems jiems po dalelę to kiaušinio padalink.

Šaltinis: http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Velykos.htm

Džiazova

Music washes away from the soul the dust of everyday life. ~Berthold Auerbach

Ojėėėėėėėė :) Vakar buvau labai fainam džiazo koncerte (beje, tiem, kam tai rūpi - haliavai :P). Miša pakvietė, kadangi niekas daugiau prisijungti negalėjo-nenorėjo, tai labai šauniai dviese prisiklausėm Aacheno Big Band'o atliekamų muzikos gabaliukų. Džiazas įdomiai veikia: kartais užkelia ant seniai nematytų minties debesėlių, pasiūbuoja ant plunksninių sūpuoklių..

Padėkojau Aukščiausiajai būtybei už tai, kad žmonės turi gebėjimą pajausti ir kurti muziką... Ir kad buvo sukurtas saksofonas... :)))

Vienu žodžiu, žodžių čia trūksta :)

O šiaip kadangi sirgau, tai nelabai ką veikti galėjau. Izoliuota nuo visuomenės buvau, taip sakant. Šiandien buvo naujo vyr.gydytojo vizitacija, tai esu kaputt. Truko 4,5 val. :S mes jau sėdėjome ir minutes skaičiavome, kaip mokykloje, vartėme akis ir kartais isteriškai kikendavome.. Vargšiukas naujasis vyr. gydytojas, jis net tam laiko neturėjo, juk jam su pacientais bendrauti.. Šiaip labai fainas, manau gerai susigyvens :) ir pacientai jau mums papletkino, kad jis simpatiškas :))) žodžiu, viskas čiki piki.

O Aachene skleidžiasi vis labiau pavasaris... kaip gražu, neapsakyt.. jau vyšnios pražydo, krūmai visokie aplipo geltonais, rožiniais žiedais... Bus gaila išvažiuoti iš tokio grožio..
Jau biškiuką liūdžiu, kad reikės palikti "šiltą vietelę"skyriuje, reikia pradėti galvoti apie atsiveikinimą, pakavimą, skubiai kopijuoti knygas magistriniam... uuuh :)
Dar Velykos artėja, atsirado katalikiškas poreikis į bažnyčią ir šiaip atšvęsti gamtos atgimimą. Gal švęsiu su pora italų, dar ryt pasitarsim, kas ir kaip.. Neseniai paskambino, pradėjo pasakoti, kad davaj penktadienį važiuojam į kaimą kažkokį netoli Kelno melstis, su nakvyne. Maniau, juokauja, pasirodo, ne :)))

Ai, dar gavau laišką iš savo praktikos vadovo. Jis dabar "prapiesorius" Leipzige :) jis mestelėjo mintį Leipzige tęsti podiplomines psichologo studijas, nes ten pas juos dirba besimokančios psichologės ir vedėja yra mokymų instituto direktorė ar pan. Aš jo apie tokius dalykus nesiteiravau, todėl labai malonu, savotiškai kviečia :)

Na va.. O DARRRR :)

gavau krūvelę nuotraukyčių, kurių ilgai laukti teko. Todėl baisiai laiminga ir noriu pasidalinti :)

Taigi, visų pirma psichiatrijos skyrių psichiatrai ir psichologai, kurių aš pasiilgsiu..

Su krizenančia lenke Margarita

Buteliai. Anno ir Saša. Manekenas (fone).

Alina (mano mylimiausia praktikantė, mėgstanti dirbti su ribinėmis asmenybėmis: už tai jai didelis RESPECT)

Dar dvi artimos dūšios: skyriaus psichiatrė Sarah ir psichologė Sabrina. Sabrina kartu su manim palieka skyrių ir pereina į dienos stacionarą.

na ir dar pora nuotraukyčių, atsiųstų Huberto. Jis žinoma mums persiuntė "rimčiausias". Kadangi už tokių kompromatų platinimą gaučiau per snapą, įdedu tik porą normalių.

Su Thomas

Ir

Su praktikos vadovu Hubertus (pagaliau!) :)))

Valioooo :)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))

O dar būtinai noriu parodyti savo mylimiausią erasmusą Stefano, man jo labiausiai trūksta. Juokingiausia, kad abu vienas kitam atminimui padovanojome po varlę, visai nesitarę :)) ir susitarėm "niekada daugiau nepasimatyti" (juokai juokais.. bet visko gali būti). O dar aš jam įteikiau lietuviško midaus (deja, pirma asociacija su erasmus - alkoholis..), o jis man nudažė sruogą plaukų balta spalva tiesiog ledainėje (tipo pražilau). Žodžiu, niu nebeturiu daugiau čia žmogaus, su kuriuo dar tokias nesąmones daryt galėčiau.

Paskutinis ledų valgymas Aachene. Dar ledais džiaugėsi italės Giulia, Francesca ir ispanas Miguel Jose.

O dabar turėtų skambėti kokią nostalgiją kelianti muzika. Nors...džiazas irgi tiktų :) Achene neblogai "padžiazavau" savo gyvenimą :)

Atsisveikinimų maratonas

Atsisveikinimų maratonas jau baigėsi. Teko atsisveikinti su keletu jau draugais patapusių erasmusų, su praktikos vadovu (jis išvažiavo į Leipzig, greitai pradės ten dirbti) ir su savo paciente (ji pagaliau maždaug sveika:). Dienos ir naktys buvo įtemptos, todėl šia proga susirgau.. Žinot, kaip būna: kol yra daug tikslų, užduočių, tai viską pakeli ir gali dieną naktį veikti. Bet kai ateina poilsio pauzė: viskas, organizmas sako savo griežtą "noriu miego, ramybės ir vitaminų" ir kažkaip jau žiūrėk ir guli su temperatūra namie. Va taip man ir nutiko. O lauke kaip tyčia fantastiškas oras, plius ąštuoniolikąąąąąą :(

Čia mano parkės prieš kelias dienas, kai su visais atsisveikinėjau (filosofiniai pamąstymai ir liūdesiai, galima praleisti)

*****

Šiandien atsisveikinau su mieliausiu erasmusu ir fainu praktikos vadovu. Liūdna labai. Oje ojej.
Kiekvienas paliko atminimą savaip. Žodžiais, rankos paspaudimu, purvinu kilimėliu su pavaizduota varle karaliene, vaiko nupieštu sraigtasparniu.. Kiek žmogaus atminty gali sutilpti tokių prisiminimų?

Bandau prisimenti prieš dvejus su puse metų atsisveikinimus Miunsteryje.. Mikkel paskutinio apkabinimo, kai nueinant jis dar atsisuko ir taip liūdnai liūdnai pažiūrėjo. Matthias dovanota pagalvėlė, kurią jis ieškojo su kita drauge.. Claudia šypsena ir noras greičiau atsisveikinti, nes vis tiek tik sunkiau išvažiuoti darosi. O kiek kartų su močiute atsisveikinėjau...

Kažkoks sadomazo su tais atsisveikinimais. Susipažįsti, susibendrauji, apsikeiti gera nuotaika ir juokeliais, aptari kelias problemas, pašoki kartu, persimeti keliais reikšmingais žvilgsniais.. tiek tereikia, kad atsiveikinant atrodytų, jog prarandi kažką brangaus, nes to nebebus artimiausius mėnesius, o gal ir niekada.
taip ir plaukiame kaip šapeliai gyvenimo upe, susiduriame su kitais šapeliais.. Pasisukame verpete kartu, paneriame, išneriame, ir vėl nutolstame..Na gerai, nėra viskas jau taip atsitiktinai :)

******
Kelios foto is preitos savaites susitikimu:

Graikų atsisveikinimo party. Ale nė su vienu graiku taip ir nenusifotkinau :)

Užtai su portugalu "darėm meną". Jis pasiūlė pasivaišinti savo lėkštės turiniu, o aš jam už tai atsidėkojau nupiešdama šypsenėlę jo lėkštėje :) greitai sudorojom lėkštės turinį..Na ir prasidėjo: piešėm pakaitomis ir sukūrėm tikrą meno šedevrą abejose pusėse :)))

Belgiškų vaflių vakaras (nes atsisveikiname su dviem belgais). Vafliai buvo fantastiški :) čekas Petr nusprendė padėti man pagardinti vaflį, tai sukūrė tokią kalorijų bombą...Viską, ką rado, uždėjo an vargšo vafliuko: bananai, braškės, cukraus pudra, vyšnių uogienė, šokolado sirupas, gal dar kažkas.. ir kalnas plaktos giretinėlės :))), tai savo vafliu kelis žmones pamaitinau :)))

Vienas iš pamaitintų buvo Aurelian, linksmas ir tikrai smalsus belgas, kuris irgi išvažiavo jau kitą dieną..O kairėje vaflių baliaus organizatorė belgė Tine, su kuria greitai susidraugavom mergaitiškai plepėdamos Carolus Thermen vandenyse :)

Bus pratęsimas, nes dar daug foto liko negautos...

Pastaruoju metu visai įsivažiavusi į darbus ir atsisveikinimus, tai nebėra laiko prisėst prie blog'o.. Gavau vertimus ir redagavimus, plius turiu praktikos ataskaitą pradėti ruošti, mano prižiūrėta pacientė išleidžiama kitą savaitę, turiu parašyti tam tikrus laiškus. Plius visi erasmusai išvažiuoja, todėl vakarais vyksta atsisveikinimo vakarai, į kuriuos negaliu neiti, nes tai paskutinė proga susimatyti su tais fainuoliais... Žodžiu, pasitikiu jūsų vaizduote, kad tai suderinti nepaprasta :)

Todėl trumpai apibūdinsiu svarbiausias išvykas:

Maastricht

Buvau Maastrichte, seniausiame Olandijos mieste, su Miša ir Eveline, pasisekė su oru, ir šiaip viskas žavingai buvo :) Smagus pasirodė parduotuvės pavadinimas Baba shop :)) kas rusiškai moka, turėtų smagios asociacijos kilti :) Aplinka iškart skiriasi nuo vokiškosios, visi čia pratę valgyti tiesiog gatvėje, lauko kavinės perpildytos...ir visur dviračiai dviračiai dviračiai...


Daugiau nuotraukų smalsiesiems:

http://picasaweb.google.com/dauguvietyte/Maastricht2009#


Tą patį savaitgalį su kolegomis suorganizavome fainą pasivaikščiojimą pievom pievom iki pat Olandijos miestelio Vaals. Pasirodo, nuo mano namų iki Olandijos kažkur 40 min kelio pėstute :) Taigi, labai smagiai nutapnojome į vieną kavinę, ten pasisėmę jėgų keliavome toliau ir greitai atsidūrėme Vaals'e. Kas man pasirodė fainai, tai toks faktas, kad mes OLANDIJOJE valgėmė BELGIŠKAS bulvytes KINIEČIŲ užkandinėje... :D toje užkandinėje praktikos vadovas ir dar vienas gydytojas mane išmokė naujo vokiško žodžio: Kampfhubschrauber (karinis sraigtasparnis) :))) tiesiog jį nupiešė. Dabar ant stalo sparnais ir ginklais mojuoja du nupiešti sraigtasparniai :)
Nuotraukų deja kol kas negavau, gal gausiu, tuomet mestelsiu :)

O daaaaar... Jėtus, daug ko buvo... :))) Praleidžiant visokius neilgus pasisėdėjimus ir pasimatymus, lieka..

Carolus Thermen:

Su erasmus panelėmis pasidarėme relax vakarą "tarp mūsų mergaičių" žinomame Aacheno sveikatingumo centre. Achenas išskirtinis dar ir tuo, kad čia srovena mineralinio vandens šaltiniai. Nuo senų laikų tai SPA miestas :) Tiesą sakant pilnas miesto vardas Bad Aachen. Taigi, negalėjau praleisti galimybės pasiturkšti mineraliniame :) daugiau nei dvi valandas mirkome, plaukėme, sukiojomės įvairios temperatūros baseinuose, su burbuliukais ir kitais pričindalais.. Labai faijna buvo būti baiseinuose lauke, kai vanduo garuoja, lauke vėsu, vėjelis, o tu iki kaklo šiltame sūriame vandenuke..Mmmm :)

Na ir žinoma:

Erasmus baliukai :)

čia nėra ką pridurti.. Šokam, plepam, juokiamės ir mėgaujamės šia galimybe :) beje, visos foto iš skirtingų susitikimų. Ir jau vienas iš atsisveikinimo vakarų.. Laukia šią savaitę dar trys atsisveikinimai..Liūdna. Bet dar liūdniau būtų to nepatirti.

Praktika sviestu nepatepta

Ilgai nerašiau, nes daug veiklos. Vos spėju paskui įvykius ir žmones.. Kadangi crazy days tęsiasi, tai gal iš pradžių apie crazy praktiką :) ir nuo šviežiausių įvykių link senesnių. Reikia įvairovės dėlei ;)

Taigi, vakar vakare paskambino kolega ir pasakė, kad į griežto režimo skyrių paguldytas pacientas su psichoze, kuris nemoka vokiškai, šiaip yra iš Latvijos. Ir ar negalėčiau aš ten jiems padėti. Sutikau. Taigi, po nemiegotos nakties (apie tai vėliau - vyko atsisveikinimo vakarėlis, į kurį negalėjau neiti..) jau buvau ankstyvojoj penkiaminutėj, ir mane iškart pasigavo psichiatrai ir nuvedė į paslaptingą tolimąjį skyrių.. Sunku buvo. Nebuvau dar mačiusi žmogaus su psichoze, ir dar niekada nebuvau gavusi spjūvio į veidą. Tikiuos ir nebeteks patirti. Žinoma, tai buvo atskiras individualus atvejis, ale man kaip naujokei "pasisekė":) aišku su vertimais buvo irgi labai sunku, dalies taip ir neišverčiau (sąžinė griaužia, bet kita vertus tikrai situacija buvo ojoj). Stengiuosi pažvelgti į tai pozityviai: pamačiau tą skyrių, pamačiau sunkų atvejį, turėčiau gauti atlyginimą už vertimus. Aleliuja.

O dieną prieš tai teko vesti vėl vienai pokalbių grupę. Irgi buvo vaje vaje. Visa grupė buvo konflikte su vienu pacientu (jam tiktų vardas Narcizas deBorderline, iš Alkohol miestelio). Pridariau klaidų pati (gerai, kad bent žinau, kokių :). Grupėj tiek pykčio, susierzinimo ir beviltiškumo dar neteko patirti. Na bet dangus tądien negriuvo, atlaikiau tiek aš, tiek kiti. Vėliau paaiškėjo, kad kai kam net į naudą išėjo, nes iškėlė į paviršių daug negatyvo, kuris labai jau užslopintas buvo. Čia vėlgi ieškau kažko teigiamo :)

Ir išvyka su pacientais šįkart nelabai pavyko. Kadangi ir Vokietijoje pinigais nesišvaistoma, turėjome rasti kokį pigų laisvalaikio praleidimo būdą. parekomendavo mums gražiu oru į parką nuvažiuoti. Trenkėmės iki jo gerą pusvalandį, kad pamatytume dar neatgimusį ir pilką mišką ir purviną tvenkinuką (aptvertą..). Aišku vis tiek gerai buvo, pajudėjo chebrytė, grynu oru pakvėpavo. Tačiau būčiau žinojus, kad nieko ten gero, būtume aplink kliniką po pievas pavaikščioję, kur žolytė žaliuoja, vokiečiai sportuoja... "No vse taki nevinovataja ja" :)

Nu va, išsiliejau ir savo šūvius pro šalį pati sau pateisinau :) Tikiuos greitai grįš peace and love nuotaika :)