Praktika: happy end.

Laikas mane užkniso. Jis nuolat verčia nervintis ir skubėti, kasdien vėsiomis rankomis stumia vis tolyn nuo naiviai besišypsančios vaikystės link rimtai ir išdidžiai spitrijančios brandos. Pristūmė ir prie šios Erasmus epochos pabaigos.. Su graiku Dimitris atradome naują sutrikimą: Posterasmus Syndrom. Regis karts nuo karto jau pradedu sirgti.. Ypač kai vėl reikia pradėti atsiveikinti.

Šią savaitę atsisveikinau su keliais skyriaus darbuotojais, nes jie atostogų išėjo. Su Andrea, su kuria tris kartus per savaitę vedėme meno terapiją, jau aptarinėjome, kaip mums sekėsi kartu būti ir bla bla.. Su dauguma jau tą temą pakilnojome. Trečiadienį buvo paskutinė išvyka su pacientais į miesto parką pažaisti minigolfą. O vakare dar su kolegomis pasibuvau, biliardą neblogai sužaidžiau, che che.
Ketvirtadienį buvo paskutinis grupių aptarimo susirinkimas, ta proga iškepiau atsisveikinimo pyragą, kad saldžiau būtų :) Atsisveikinimo pyragai pas juos tradicija. Sakyčiau, labai vykusi :) Tada po visų darbų keliavau į stotį, kur teko atsisveikinti su ukrainiečiu Romanu, kuris Velykoms į Lvovą važiavo, kai grįš, manęs jau nebus. Pas mus valgymu pagrįsti santykiai buvo: jis mane nuolat pavaišindavo saldumynais, o aš jam kiaušinienę kepdavau :))) Sakė, nori Vilnių pamatyti, taigi laukiu :)
Penktadienį atidaviau super duper fainą kortelę, pavalgiau paskutinį kartą valgykloje, atidaviau raktus, nuėjau kopinti knygos paskutinį kartą į biblioteką.. Ai, juokinga buvo, kad prie kopijavimo aparato šalia vienas bachūras dar storesnę knygą kopijavo. Po gero pusvalandžio jau apspangę pradėjom juoktis, kad galima išprotėt prie tų kopijavimo aparatų :)) pasirodo, jis rusas iš Sankt Peterburgo, atvažiavęs kaip žydų tautybės, o pilietybę turi vokišką (kaip tai įmanoma, nesitikslinau, bet net pažymėjimą rodė)... Gal skamba, kad freakas buvo, bet nepasakyčiau, tiesiog atviras kaip knyga. Baisiai draugiškas buvo, nes moku rusiškai. Sako, neranda čia rusakalbių merginų. Paklausė, ar moku virti "borš", atsakiau juokais, kad jo. Tuomet pasiūlė ženytis. Smulkmena, bet maloni :)))

Ai, dar tą dieną išbandžiau muzikos terapiją. Įdomiai, pabūgnijom visi :)

Ir galiausiai namoooo, visai nusikalus buvau. Buvo ta nuotaika, kai nori atsijungti nuo visų kontaktų ir pabūti viena. Bet žinoma, nėra kada. Vakare su erasmusais varėm į karaokę. Teko ir vėl dainuoti :)) vakaro pabaigoje praradau balsą, nes dainavom be mikrofonų ir šokom tiesiog prie savo stalų (tuo geri erasmusai, na ir žinoma, geriausios draugės ;). Pabaigoje visa kompanija susirinkome ant scenos. Ir čia manęs laukė dar vienas nuotykis. Vienas pagėręs vyrukas pasilipo ant stalo ir ėmė mojuoti rankomis. Aš atsisukau, nusišypsojau ir toliau sau šokau ir dainavau. Matyt mano šypseną jis suprato kitaip, nes po kelių akimirkų jis jau skriejo ant manęs (tipo, turėjau jį pagauti!). Dabar kai atsimenu, tai labai juokinga :)))

Išbuvome iki pat karaokės pabaigos, o pabaigoje buvo tooookiaaa dainaaaa :)))) Vokiška, bet ir nemokantys pagauna kampą... mes jos ištraukas vis paniūnuodavome, kol keliavome namo.

Youtube: http://www.youtube.com/watch?v=aFhTIgtuQ1E

O atgal ėjau ilgai ilgai, bet.. Buvo taip gražu :) Šiltas tirštas rūkas, vaiduokliška aureole apsisiautę žibintai.. miegantis vėjas, kartais atsklindanti lakštingalos daina.. Žydintys medžiai ir krūmai žiburiavo vandens lašeliais.. O kvapai..Atrodė, juos galima valgyti.. Grįžau namo soti.

Niekada kelionių man nebus per daug.. ir Velykų :)

Vakar buvo mano paskutinė praktikos diena. Keista.
Iki šios dienos norėčiau trumpai (arba netrumpai, čia jau nuo nuotaikos priklausys :) apžvelgti paskutiniąsias dvi savaites.

Skyriuje pakvipo vyru.
Atėjo naujas psichologijos praktikantas :) graikas, vardu Alkis (chi). Aš jam pasakiau, ką lietuviškai reiškia jo vardas, į ką jis man atsakė, kad pažinojo dantų gydytoją, pavarde Schmerz (vok. skausmas) :))) Perduosiu jam savo pareigas, t.y. visur maišytis, dalyvauti grupėse ir individualiose konsultacijose, taip pat organizuoti ir kartu veikti Aussenaktivitat (išvykas su pacientais). Che, buvo malonus jausmas, kad aš jau nemažai žinau, daug ką jam paaiškinau ir padėjau.

Kadangi priešvelykinis laikotarpis, daug nepramogavau. Užtai sumąsčiau padažyti kiaušinius :)

Velykooooos :)

esu labai dėkinga Sarah, kuri padėjo tuos dažus kiaušiniams rasti. Vokiečiai dažniausiai nusiperka jau dažytus kiaušinius, o šiaip parduotuvių lentynos lūžta nuo šokoladinių kiaušinių ir zuikių puikių :)

Įdomus dalykas dėl religijos: jei oficialiai pasirašai, kad esi katalikas, privalai bažnyčiai mokėti 8 proc. mokestį nuo atlyginimo (daug šauktukų su klaustukais...). Beveik dešimtinė. Kai kurie atvykę žmonės, pvz., mano pažįstama ispanė, nenori mažinti savo atlyginimo, todėl pasisako, kad yra netikintys, tuomet sumoka 30 eurų ir eina "be dievo".

Na bet grįžtam prie Velykų: taigi, atradau super dažus ir leidau sau paeksperimentuoti. Per Velykų dienas visas butas buvo mano, tai ramiai visą virtuvę paverčiau nedidele laboratorija :) rezultatai visai nieko, tikiuosi zenitas šįkart viską užfiksavo.

Kelnas

Šeštadienį išvykau į Kelną. Antonia pažadėjo duoti jos Semesterticket (tai studento pažymėjimas plius bilietas viešajam transportui ir traukiniams viso semestro metu), kurio aš žinoma neturiu. Jį turėdama nuvažiavau haliavai :) Tiesa, Antonia dieną prieš tai labai šventė, todėl laukiau jos stoty 45 minutes :) na bet galiausiai pasiekiau Kelną, kur jau buvau sutarusi susitikti su kitu erasmusu iš Italijos Giacomo ir jo broliu, kuris ką tik atvyko iš Italijos į Kelną.
Mums žiauriai pasisekė su oru: buvo saulėta, skaidrios nuotaikos ir šilta (mažiausiai 23 laipsniai) diena... Kaifas :)

Pirmu reikalu aplankėme Kelno katedrą (didelė, iš išorės įspūdinga, iš vidaus niūroka..) ir tada aišku nusprendėme lipti į pietinį bokštą (509 laipteliai). Visiška turistinė atrakcija: sumoki biškiuką ir pradedi lipti siaurute besisukančia bokšto aiptine į viršų..viršų...viršų..Kartais susidaro kamštis, kai kažko neitin įkvepiančiais veidais žmogiukai jau lipa žemyn.. Karšta kaip pekloj ir kvapas atitinkamas (nepamirškit, 509 laipteliai..) :))))) Užlipom, apėjome bokštą per 5 min. ir vėl visa kelionė žemyn :))) šįkart mes darėme kamščius lipantiems į viršų... Viena tetutė, atrodė, tuoj mirs iš nuovargio, desperatiškai kabinosi už vyro diržo... pasijutau labai sportiška :)))

Tada apėjome senamiestį, susiradome kebabinę..o po to mus susirado Reinas.. Krantinėje buvo labai faina: daug žmonių ant pievučių, visur kur galima prisėsti, prigulti, pritūpti.. ir pankai, ir emo, ir turistai, ir mamytės tėveliai.. Didmiesčio margumas.

Kelionės desertui nukeliavome iki šokolado muziejaus :) Įėjimas kainavo daugiau, nei tikėjomės, todėl tiesiog tą sumelę paklojome šokolado parduotuvėje. Labai graži vieta: muziejus yra lyg pusiasalis, įsiterpiantis į Reiną. Užlipome ant stogo-aikštės ir pro langą įžvelgėme šokolado fontaną muziejaus viduje... Praplaukiantis pro pat pastatą laivas sukėlė rudus vandens srautus, tai mes juokavom, kad čia šokoladas matyt buvo :)

Labai faina dienelė.

O sekmadienį su visais kiaušiniais nuėjau į Aacheno katedrą, į Mišias. Susiradau erasmusus ir viskas tapo daug jaukiau. Ceremonija kiek kitokia, nei pas mus: baisiai daug laiko užėmė choro giedojimas. Vis paskaito ką, ir tada choras. Buvo išdalinti lapeliai su visa Mišių eiga, ir vokiškomis giesmėmis ar atkartojimais, įdomiai. Buvo vyskupas ir daug kunigų, viskas labai iškilminga. Tada nubėgau susitikti su Miša, Eveline ir Caro, pasibuvome. Kiaušinius padovanojau :) Sutarėm prieš man išvykstant dar susibėgti geriausioje Aacheno ledainėje "del Negro" (dėl negro?) :)

Tada atsidūriau Antonia bendrabutyje, kur visi jau ruošė iškilmingus velykinius pietus. Kadangi daugumą sudarė italai, pietūs buvo įspūdingi ir truko tik tris valandas :) iš pradžių visi pavalgė šaltų užkandžių (sūriai, salami, pakepta duona...), tada čeko išvirta daržovių sriuba. Tada super lazanja, tuomet keptos bulvės su kepsniu..Galiausiai ledai ir kava. O jau tada giliai atsidūsau ir stengiausi nenuversti daiktų savo pilvu.. :)

Šv. Velykos - užmiršti papročiai

VELYKOS

- gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Ji kilnojama - švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.

Įdomios, labai įvairios Velykų bažnytinės apeigos, kurios prasideda didžiosios savaitės viduryje. Sudedamoji dalis - Didysis pasninkas (nuo didžiojo trečiadienio iki Velykų). Žinomos didžiojo trečiadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką net silkes būdavo draudžiama valgyti.

Didįjį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnyčių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio. Bažnyčioje skambinama tik tarškučiais. Tą dieną sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas.

Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo ir šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės (dažniausiai jaunimas) pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį. Skolintis Velykų ugnies nepriimta, nes tikima, kad tokia ugnimi užkūręs židinį, gali namus sudeginti. Iš bažnyčios parsinešama ir šventinto vandens. Juo pašlakstomi (pakrapijami) visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas.

Šeštadienio vakarą visi gerai nusiprausia, pasipuošia ir vėl skuba į bažnyčią - „ant mišparų ir Prisikėlimo“. Meldžiamasi iki pat paryčių. Tą naktį daugelyje Lietuvos vietų bažnyčioje pasirodydavo kaukininkai (persirengėliai). Populiariausi personažai: velniai, baidyklės, žydai. Jie stengdavosi išjudinti besimeldžiančius savo sodiečius.

Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eina Prisikėlimo procesija, kurioje groja ir kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai Žemaitijoje eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“).

Parėjusieji iš bažnyčios namo, pasveikina su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėda už šventinio stalo. Pirmąją Velykų dieną į svečius, jei nėra pakviesti, niekas nevaikšto. Didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną.

Trečioji Velykų diena - (Ledų diena). Ji pas mus jau primiršta.

ATVELYKIS

Dar vadinamas Velykėlėmis. Švenčiamas pirmąjį sekmadienį po Velykų. Tą dieną ridenami kiaušiniai, supamasi sūpynėse, krikšto motinos lanko savo krikšto vaikus.

Iki pat šiol Velykų simbolis ir pagrindinis patiekalas - kiaušinis. Kodėl?

Kiaušinis

nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė.

Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios.

Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, pastarieji tais metais duos gerą derlių.

Gyvatės

laikytos požemio gyventojomis. Tikėta, kad jos globoja derlių, pasirodžiusios pavasarį, prikelia augmeniją ir gyvūniją. Žmonės buvo įsitikinę, kad ir mirusiųjų vėlės iš anapus žemėje pasirodo gyvatės pavidalu. Margučių ridenimas pažeme per Velykas simboliškai reiškia žemės gyventojų - gyvačių - budinimą.

Kiaušinių marginimas:

Nuo seno tikėta, kad jis turi magiškos galios. Lietuvoje rasta margintų kiaušinių, kurie mus pasiekė dar iš XIII a. Lietuvoje kiaušiniai dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu. Kiaušiniai marginami Velykų šeštadienį. Saulučių skutinėjimas ant kiaušinių - tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių skutinėjimas - laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas - pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia - bundančią augmeniją, geltona - prinokusius javus, juoda - žemę, mėlyna - dangų.

Namuose saugomi margučiai turėdavo saugoti sodybą nuo Perkūno.

Velykė:

Gerokai primirštas Velykų personažas, savotiškai panašus į Kalėdų senelį.

Seniau Velykų rytą vaikai prabudę dažnai rasdavo ant namų palangės padėtų dovanų - po du kiaušinius. Tai būdavo Velykės dovana. Vaikai tikėdavo, kad ji, anot mažylių tėvelių pasakojimų, gyvena kažkur pamiškėje, moka gražiai marginti kiaušinius, atėjus pavasariui, primargina jų daugybę, sudeda visus į vaško arba cukraus vežimą, pasikinko į jį miško ilgaausius ir išvažiuoja pas gerus vaikus. Naktį visus juos aplanko ir apdovanoja.

Velykų eglutė:

Seniau ji daug kam būdavo įprasta. Ją žmonės patys pasidarydavo: prie tiesios šakos pririšdavo eglės šakeles, padarydavo eglutės formos medelį, jį papuošdavo pavasarį išsprogusiais žilvičio kačiukais, forminiais sausainukais, popieriniais paukščiukais, gėlytėmis, medelyje padarydavo lizdelių, į juos įstatydavo po 9-12 kiaušinių. Tikėta, kad Velykų eglutės kiaušiniai žmogui neša laimę.

Pramogos, apeigos

Miegančiųjų žadinimas, velykavimas:

Iki Velykų kiekvienas stengiasi, kad išsprogtų jo iš pamiškės parsineštos beržo šakelės. Velykautojai stengiasi prabusti anksti ryte ir, pasiėmę išsprogusias beržo šakeles, nuplakti (pažadinti) kitus. Tie, kuriuos užtinka bemiegančius ir nuplaka, turi duoti velykautojui bent po kiaušinį.

Kiaušinių ridinėjimas:

Ridinėjama visoje Lietuvoje ir ne bet kaip, o per specialiai padarytą lovelį. Visi stengiasi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma tapti nugalėtoju ir pavasarį patikėti, kad tie metai tau bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis.

Kiaušinių mušimas:

Žaidime dalyvauja tiek vaikai, tiek jauni, tiek ir seni. Žaidimo esmė - išsiaiškinti tą, kuris moka išsirinkti stipriausią kiaušinį (medinis, kitas, dirbtinai sutvirtintas, sustiprintas kiaušinis netinka).

Kiaušiniavimas:

Kiaušiniauti įprasta tik mažamečiams vaikams (iki 7-8 metų amžiaus). Atėjęs į svečius, vaikas turi padeklamuoti posmą „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, prie … (slenksčio?) stoviu, kiaušinuko noriu“. Po to jis turi įsikišti pirštą į burną ir laukti. Tai ženklas, kad vaikas nori vieno kiaušinio. Jei įsikiši du pirštus, reiškia, kad prašai dviejų. Daugiau gvieštis nereikėtų, nes kuklumas puošia ir mažus vaikus…

Dėdinėjimas:

Jaunuoliai per Velykas pramogaudami prasimano ir dėdinėti - eiti pas merginas prašyti kiaušinių. Viskas gerai, jei mergina tais kiaušiniais iš anksto yra apsirūpinusi, o jei ne, vyriokai gali paimti ją už parankių, nuvesti į vištidę ir patupdyti į vištos gūžtą, kad ši kiaušinį išperėtų…

Lalavimas:

Tradicinė Velykų apeiga. Kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo apie laukus ir barškindami dainuodavo dainas, kurių priedainiuose būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ ir kt. Taip, lalautojų supratimu, jie kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus.

Laistymasis vandeniu:

Šis Velykų paprotys nuo seno žinomas ir Žemaitijoje. Balys Buračas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ (Vilnius, „Mintis“, 1993, p. 208) aprašo Betygalos apylinkėse užrašytą Velykų ryto laistymosi vandeniu tradiciją, kai anksti ryte vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi butelį vandens, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.

Supimasis sūpuoklėse:

Dabar tai dažniausiai tik vaikų ir jaunimo pramoga, o seniau supdavosi ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, tuo ilgesnis jų pluoštas. Supantis dainuojamos sūpuoklinės dainos. Sūpynės dažniausiai įrengiamos ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių.

Išsamiai raseiniečių žemaičių Velykas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ aprašo Balys Buračas (p. 215-217). Čia jis nurodo, kad Velykų dieną yra daug visokių draudimų:

* Velykų dieną negalima ilgai miegoti - galvą ilgai skaudės.

* Skaudės galvą ir jei Velykų dieną galvą šukuosi (šukuok tik Velykų išvakarėse).

* Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikščioti. Jei vis dėlto kas nors ateina, tam reikia duoti kailinius blusinėti.

* Per Velykas negalima žemės judinti ar kitaip ardyti, nes priešingu atveju vasarą ledai javus išmuš.

Neužmiršk, kad...

* Velykų dieną reikia šaudyti į viršų (Žemaitijoje seniau šaudydavo net bažnyčių šventoriuose). Taip nubaidysi nuo gyvenvietės, namų visas negandas, piktas dvasias.

* Jei Velykų rytą, dar prieš saulėtekį, nusiprausi šaltu vandeniu, jokie skauduliai neaugs.

* Velykų rytą nuluptų kiaušinių kevalus sudeginsi krosnyje - naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.

* Kad namuose visus metus būtų skalsa, pirmąjį nuluptą kiaušinį prie Velykų stalo supjaustyk į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių, visiems jiems po dalelę to kiaušinio padalink.

Šaltinis: http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Velykos.htm

Džiazova

Music washes away from the soul the dust of everyday life. ~Berthold Auerbach

Ojėėėėėėėė :) Vakar buvau labai fainam džiazo koncerte (beje, tiem, kam tai rūpi - haliavai :P). Miša pakvietė, kadangi niekas daugiau prisijungti negalėjo-nenorėjo, tai labai šauniai dviese prisiklausėm Aacheno Big Band'o atliekamų muzikos gabaliukų. Džiazas įdomiai veikia: kartais užkelia ant seniai nematytų minties debesėlių, pasiūbuoja ant plunksninių sūpuoklių..

Padėkojau Aukščiausiajai būtybei už tai, kad žmonės turi gebėjimą pajausti ir kurti muziką... Ir kad buvo sukurtas saksofonas... :)))

Vienu žodžiu, žodžių čia trūksta :)

O šiaip kadangi sirgau, tai nelabai ką veikti galėjau. Izoliuota nuo visuomenės buvau, taip sakant. Šiandien buvo naujo vyr.gydytojo vizitacija, tai esu kaputt. Truko 4,5 val. :S mes jau sėdėjome ir minutes skaičiavome, kaip mokykloje, vartėme akis ir kartais isteriškai kikendavome.. Vargšiukas naujasis vyr. gydytojas, jis net tam laiko neturėjo, juk jam su pacientais bendrauti.. Šiaip labai fainas, manau gerai susigyvens :) ir pacientai jau mums papletkino, kad jis simpatiškas :))) žodžiu, viskas čiki piki.

O Aachene skleidžiasi vis labiau pavasaris... kaip gražu, neapsakyt.. jau vyšnios pražydo, krūmai visokie aplipo geltonais, rožiniais žiedais... Bus gaila išvažiuoti iš tokio grožio..
Jau biškiuką liūdžiu, kad reikės palikti "šiltą vietelę"skyriuje, reikia pradėti galvoti apie atsiveikinimą, pakavimą, skubiai kopijuoti knygas magistriniam... uuuh :)
Dar Velykos artėja, atsirado katalikiškas poreikis į bažnyčią ir šiaip atšvęsti gamtos atgimimą. Gal švęsiu su pora italų, dar ryt pasitarsim, kas ir kaip.. Neseniai paskambino, pradėjo pasakoti, kad davaj penktadienį važiuojam į kaimą kažkokį netoli Kelno melstis, su nakvyne. Maniau, juokauja, pasirodo, ne :)))

Ai, dar gavau laišką iš savo praktikos vadovo. Jis dabar "prapiesorius" Leipzige :) jis mestelėjo mintį Leipzige tęsti podiplomines psichologo studijas, nes ten pas juos dirba besimokančios psichologės ir vedėja yra mokymų instituto direktorė ar pan. Aš jo apie tokius dalykus nesiteiravau, todėl labai malonu, savotiškai kviečia :)

Na va.. O DARRRR :)

gavau krūvelę nuotraukyčių, kurių ilgai laukti teko. Todėl baisiai laiminga ir noriu pasidalinti :)

Taigi, visų pirma psichiatrijos skyrių psichiatrai ir psichologai, kurių aš pasiilgsiu..

Su krizenančia lenke Margarita

Buteliai. Anno ir Saša. Manekenas (fone).

Alina (mano mylimiausia praktikantė, mėgstanti dirbti su ribinėmis asmenybėmis: už tai jai didelis RESPECT)

Dar dvi artimos dūšios: skyriaus psichiatrė Sarah ir psichologė Sabrina. Sabrina kartu su manim palieka skyrių ir pereina į dienos stacionarą.

na ir dar pora nuotraukyčių, atsiųstų Huberto. Jis žinoma mums persiuntė "rimčiausias". Kadangi už tokių kompromatų platinimą gaučiau per snapą, įdedu tik porą normalių.

Su Thomas

Ir

Su praktikos vadovu Hubertus (pagaliau!) :)))

Valioooo :)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))

O dar būtinai noriu parodyti savo mylimiausią erasmusą Stefano, man jo labiausiai trūksta. Juokingiausia, kad abu vienas kitam atminimui padovanojome po varlę, visai nesitarę :)) ir susitarėm "niekada daugiau nepasimatyti" (juokai juokais.. bet visko gali būti). O dar aš jam įteikiau lietuviško midaus (deja, pirma asociacija su erasmus - alkoholis..), o jis man nudažė sruogą plaukų balta spalva tiesiog ledainėje (tipo pražilau). Žodžiu, niu nebeturiu daugiau čia žmogaus, su kuriuo dar tokias nesąmones daryt galėčiau.

Paskutinis ledų valgymas Aachene. Dar ledais džiaugėsi italės Giulia, Francesca ir ispanas Miguel Jose.

O dabar turėtų skambėti kokią nostalgiją kelianti muzika. Nors...džiazas irgi tiktų :) Achene neblogai "padžiazavau" savo gyvenimą :)

Atsisveikinimų maratonas

Atsisveikinimų maratonas jau baigėsi. Teko atsisveikinti su keletu jau draugais patapusių erasmusų, su praktikos vadovu (jis išvažiavo į Leipzig, greitai pradės ten dirbti) ir su savo paciente (ji pagaliau maždaug sveika:). Dienos ir naktys buvo įtemptos, todėl šia proga susirgau.. Žinot, kaip būna: kol yra daug tikslų, užduočių, tai viską pakeli ir gali dieną naktį veikti. Bet kai ateina poilsio pauzė: viskas, organizmas sako savo griežtą "noriu miego, ramybės ir vitaminų" ir kažkaip jau žiūrėk ir guli su temperatūra namie. Va taip man ir nutiko. O lauke kaip tyčia fantastiškas oras, plius ąštuoniolikąąąąąą :(

Čia mano parkės prieš kelias dienas, kai su visais atsisveikinėjau (filosofiniai pamąstymai ir liūdesiai, galima praleisti)

*****

Šiandien atsisveikinau su mieliausiu erasmusu ir fainu praktikos vadovu. Liūdna labai. Oje ojej.
Kiekvienas paliko atminimą savaip. Žodžiais, rankos paspaudimu, purvinu kilimėliu su pavaizduota varle karaliene, vaiko nupieštu sraigtasparniu.. Kiek žmogaus atminty gali sutilpti tokių prisiminimų?

Bandau prisimenti prieš dvejus su puse metų atsisveikinimus Miunsteryje.. Mikkel paskutinio apkabinimo, kai nueinant jis dar atsisuko ir taip liūdnai liūdnai pažiūrėjo. Matthias dovanota pagalvėlė, kurią jis ieškojo su kita drauge.. Claudia šypsena ir noras greičiau atsisveikinti, nes vis tiek tik sunkiau išvažiuoti darosi. O kiek kartų su močiute atsisveikinėjau...

Kažkoks sadomazo su tais atsisveikinimais. Susipažįsti, susibendrauji, apsikeiti gera nuotaika ir juokeliais, aptari kelias problemas, pašoki kartu, persimeti keliais reikšmingais žvilgsniais.. tiek tereikia, kad atsiveikinant atrodytų, jog prarandi kažką brangaus, nes to nebebus artimiausius mėnesius, o gal ir niekada.
taip ir plaukiame kaip šapeliai gyvenimo upe, susiduriame su kitais šapeliais.. Pasisukame verpete kartu, paneriame, išneriame, ir vėl nutolstame..Na gerai, nėra viskas jau taip atsitiktinai :)

******
Kelios foto is preitos savaites susitikimu:

Graikų atsisveikinimo party. Ale nė su vienu graiku taip ir nenusifotkinau :)

Užtai su portugalu "darėm meną". Jis pasiūlė pasivaišinti savo lėkštės turiniu, o aš jam už tai atsidėkojau nupiešdama šypsenėlę jo lėkštėje :) greitai sudorojom lėkštės turinį..Na ir prasidėjo: piešėm pakaitomis ir sukūrėm tikrą meno šedevrą abejose pusėse :)))

Belgiškų vaflių vakaras (nes atsisveikiname su dviem belgais). Vafliai buvo fantastiški :) čekas Petr nusprendė padėti man pagardinti vaflį, tai sukūrė tokią kalorijų bombą...Viską, ką rado, uždėjo an vargšo vafliuko: bananai, braškės, cukraus pudra, vyšnių uogienė, šokolado sirupas, gal dar kažkas.. ir kalnas plaktos giretinėlės :))), tai savo vafliu kelis žmones pamaitinau :)))

Vienas iš pamaitintų buvo Aurelian, linksmas ir tikrai smalsus belgas, kuris irgi išvažiavo jau kitą dieną..O kairėje vaflių baliaus organizatorė belgė Tine, su kuria greitai susidraugavom mergaitiškai plepėdamos Carolus Thermen vandenyse :)

Bus pratęsimas, nes dar daug foto liko negautos...

Pastaruoju metu visai įsivažiavusi į darbus ir atsisveikinimus, tai nebėra laiko prisėst prie blog'o.. Gavau vertimus ir redagavimus, plius turiu praktikos ataskaitą pradėti ruošti, mano prižiūrėta pacientė išleidžiama kitą savaitę, turiu parašyti tam tikrus laiškus. Plius visi erasmusai išvažiuoja, todėl vakarais vyksta atsisveikinimo vakarai, į kuriuos negaliu neiti, nes tai paskutinė proga susimatyti su tais fainuoliais... Žodžiu, pasitikiu jūsų vaizduote, kad tai suderinti nepaprasta :)

Todėl trumpai apibūdinsiu svarbiausias išvykas:

Maastricht

Buvau Maastrichte, seniausiame Olandijos mieste, su Miša ir Eveline, pasisekė su oru, ir šiaip viskas žavingai buvo :) Smagus pasirodė parduotuvės pavadinimas Baba shop :)) kas rusiškai moka, turėtų smagios asociacijos kilti :) Aplinka iškart skiriasi nuo vokiškosios, visi čia pratę valgyti tiesiog gatvėje, lauko kavinės perpildytos...ir visur dviračiai dviračiai dviračiai...


Daugiau nuotraukų smalsiesiems:

http://picasaweb.google.com/dauguvietyte/Maastricht2009#


Tą patį savaitgalį su kolegomis suorganizavome fainą pasivaikščiojimą pievom pievom iki pat Olandijos miestelio Vaals. Pasirodo, nuo mano namų iki Olandijos kažkur 40 min kelio pėstute :) Taigi, labai smagiai nutapnojome į vieną kavinę, ten pasisėmę jėgų keliavome toliau ir greitai atsidūrėme Vaals'e. Kas man pasirodė fainai, tai toks faktas, kad mes OLANDIJOJE valgėmė BELGIŠKAS bulvytes KINIEČIŲ užkandinėje... :D toje užkandinėje praktikos vadovas ir dar vienas gydytojas mane išmokė naujo vokiško žodžio: Kampfhubschrauber (karinis sraigtasparnis) :))) tiesiog jį nupiešė. Dabar ant stalo sparnais ir ginklais mojuoja du nupiešti sraigtasparniai :)
Nuotraukų deja kol kas negavau, gal gausiu, tuomet mestelsiu :)

O daaaaar... Jėtus, daug ko buvo... :))) Praleidžiant visokius neilgus pasisėdėjimus ir pasimatymus, lieka..

Carolus Thermen:

Su erasmus panelėmis pasidarėme relax vakarą "tarp mūsų mergaičių" žinomame Aacheno sveikatingumo centre. Achenas išskirtinis dar ir tuo, kad čia srovena mineralinio vandens šaltiniai. Nuo senų laikų tai SPA miestas :) Tiesą sakant pilnas miesto vardas Bad Aachen. Taigi, negalėjau praleisti galimybės pasiturkšti mineraliniame :) daugiau nei dvi valandas mirkome, plaukėme, sukiojomės įvairios temperatūros baseinuose, su burbuliukais ir kitais pričindalais.. Labai faijna buvo būti baiseinuose lauke, kai vanduo garuoja, lauke vėsu, vėjelis, o tu iki kaklo šiltame sūriame vandenuke..Mmmm :)

Na ir žinoma:

Erasmus baliukai :)

čia nėra ką pridurti.. Šokam, plepam, juokiamės ir mėgaujamės šia galimybe :) beje, visos foto iš skirtingų susitikimų. Ir jau vienas iš atsisveikinimo vakarų.. Laukia šią savaitę dar trys atsisveikinimai..Liūdna. Bet dar liūdniau būtų to nepatirti.

Praktika sviestu nepatepta

Ilgai nerašiau, nes daug veiklos. Vos spėju paskui įvykius ir žmones.. Kadangi crazy days tęsiasi, tai gal iš pradžių apie crazy praktiką :) ir nuo šviežiausių įvykių link senesnių. Reikia įvairovės dėlei ;)

Taigi, vakar vakare paskambino kolega ir pasakė, kad į griežto režimo skyrių paguldytas pacientas su psichoze, kuris nemoka vokiškai, šiaip yra iš Latvijos. Ir ar negalėčiau aš ten jiems padėti. Sutikau. Taigi, po nemiegotos nakties (apie tai vėliau - vyko atsisveikinimo vakarėlis, į kurį negalėjau neiti..) jau buvau ankstyvojoj penkiaminutėj, ir mane iškart pasigavo psichiatrai ir nuvedė į paslaptingą tolimąjį skyrių.. Sunku buvo. Nebuvau dar mačiusi žmogaus su psichoze, ir dar niekada nebuvau gavusi spjūvio į veidą. Tikiuos ir nebeteks patirti. Žinoma, tai buvo atskiras individualus atvejis, ale man kaip naujokei "pasisekė":) aišku su vertimais buvo irgi labai sunku, dalies taip ir neišverčiau (sąžinė griaužia, bet kita vertus tikrai situacija buvo ojoj). Stengiuosi pažvelgti į tai pozityviai: pamačiau tą skyrių, pamačiau sunkų atvejį, turėčiau gauti atlyginimą už vertimus. Aleliuja.

O dieną prieš tai teko vesti vėl vienai pokalbių grupę. Irgi buvo vaje vaje. Visa grupė buvo konflikte su vienu pacientu (jam tiktų vardas Narcizas deBorderline, iš Alkohol miestelio). Pridariau klaidų pati (gerai, kad bent žinau, kokių :). Grupėj tiek pykčio, susierzinimo ir beviltiškumo dar neteko patirti. Na bet dangus tądien negriuvo, atlaikiau tiek aš, tiek kiti. Vėliau paaiškėjo, kad kai kam net į naudą išėjo, nes iškėlė į paviršių daug negatyvo, kuris labai jau užslopintas buvo. Čia vėlgi ieškau kažko teigiamo :)

Ir išvyka su pacientais šįkart nelabai pavyko. Kadangi ir Vokietijoje pinigais nesišvaistoma, turėjome rasti kokį pigų laisvalaikio praleidimo būdą. parekomendavo mums gražiu oru į parką nuvažiuoti. Trenkėmės iki jo gerą pusvalandį, kad pamatytume dar neatgimusį ir pilką mišką ir purviną tvenkinuką (aptvertą..). Aišku vis tiek gerai buvo, pajudėjo chebrytė, grynu oru pakvėpavo. Tačiau būčiau žinojus, kad nieko ten gero, būtume aplink kliniką po pievas pavaikščioję, kur žolytė žaliuoja, vokiečiai sportuoja... "No vse taki nevinovataja ja" :)

Nu va, išsiliejau ir savo šūvius pro šalį pati sau pateisinau :) Tikiuos greitai grįš peace and love nuotaika :)

Pilnaties efektas (?)

Pilnatis - mėnulio fazė nuo opozicijos iki delčios, kada matoma nuo 1.0 iki 0.5 Mėnulio disko. Mėnulio pilnaties laiką apytikriai galima apskaičiuoti (įvertinus apskritiminę orbitą). Skaičiuojama pagal tokią išraišką^[1]:

D = 20.362954 + 29.5305888531 × N + 102.19 × 10^-12 × N ² kur,

D yra dienų skaičius nuo Sausio 1 d. 2000 metais 00:00:00 laiko.

N yra pilnačių skaičius pradedant nuo pirmosios pilnaties 2000 metais.

Ištraukėlė iš Vikipedijos.

Arba:

Pilnatis

Ši mėnulio fazė turi didžiausią įtaką žmogaus psichikai ir sveikatai. Šiuo metu žmonės dažniausiai būna neramūs, agresyvūs. Šiuo metu užfiksuojama daugiausia savižudybių, nusikaltimų. Neveltui liaudis tikėjo, kad per pilnatį žmonės virsta vilkais, suaktyvėja vampyrai. Patariame vengti itin aktyvių seksualinių santykių, nes galima prarasti daug energijos.

Kadangi visų patogiausia kaltinti aplinką, tai visokiais gyvenimiškais šposais kaltinu pilnatį :)

Nežinia, ar čia pavasaris, ar pilnatis, ar viskas kartu labai jau pagardino praktikos savaitę. Tiesą sakant, įdomumai dar tęsiasi. Per šias nepilnas porą savaičių pacientai neigiamai sukatyvėjo, o gal net tiksliau, atsiskleidė jų paslaptys. Vienas šiaip be galo pritapęs ir nuotaiką keliantis pacientas tapo agresyvus ir nevaldomas (savo akim negalėjau patikėti), kitas pacientas sukėlė vėjus ir apkaltino visą skyrių būtais nebūtais dalykais, skleisdamas paskalas kitiems, o tai reiškia - visi suabejojo autoritetais...šiandien net skyriaus taisyklės buvo peržiūrėtos ir naujai patvirtintos, kad visokių vėjų mažiau švilpautų. O desertukui du pacientai pavartojo narkotines medžiagas, ir juos teko perkelti kitur..
Taigi, nors lauke saulutė šviečia, skyriuje apsiniaukę.
Reikia tikėtis, greitai visi sugrįš prie įprastinės darbinės nuotaikos.

PRAHA (karališkas miestas su "šlapia" nuotaika)

Ankstyvą šlapią rytą (nepasisekė su oru, ir nesisekė visą laiką, bet dzin) privažiavo psichiatras Jan prie mano bendriko ir pasigrobė trim dienom į Prahą :) Pakeliui spėjom kelis kartus pasiklysti (Aachenas turi totaliai sudėtingą kelių sistemą..), bet vargais negalais išvažiavom iš miesto, pakeliui prigriebę erasmusą iš Turkijos Alp ir čeką X (vardo nesupratau..).
Važiavom smagiai ir ilgai (aštuonias valandas), per tą laiką spėjom pamatyti lietų, šlapdirbą, sniegą ir net saulę (tiesa, trim minutėm..). Ties Čekijos ir Vokietijos pasieniu buvo tikrai snieguota ir jau tikėjausi pamatyti sniegu pasidabinusią Prahą.. deja. Įdėjau gražią foto iš interneto ir nelabai gražią, bet realistiškesnę iš Jan fotiko :))

Kadangi Alp važiavo tokiais pat turistiniais ir architektūriniais (studijuoja architektūrą) tikslais, nusprendėm kartu pasiblandyti po miestą. Taigi, dieną ir vakarą pravaikščiojom su juo po miestą. Smagumo dėlei jis fotkino savo fotiku mane, o aš jį (kas pasirodo buvo klaida..). Per tą laiką išmokau turkiškai pasisveikinti ir paklausti/atsakyti, kaip sekasi (ir jau aišku sėkmingai pamiršau), spėjom gatvėje salsą pašokti ir šiaip paišsidirbinėti :))
Tada susitikom su Jan, jo broliu ir jų draugais ir pasėdėjom žymiausioje Prahos kavinėje "Slavia", kur grojo gyva muzika ir šiaip viskas labai gražu ir prašmatnu. Jan prasitarė, kad tai snobų mėgstama vieta ir jis retai čia lankosi, bet čia atėjom dėl gardaus karšto šokolado. Aišku, aš tą šokoladą ir užsakiau, ir tikrai labai niam niam :)
Su Alp sutarėm kitą dieną vėl susitikti, jis negalėjo su mumis likti naktinėti. Paliko man savo fotiko batarkes ir pakrovėją, kad pakraučiau rytojaus "foto medžioklei". O tada mažesne kompanija slinkom į barą, kuriame paskanavau tradicinio keisto čekiško valgio. Įsivaizduokit, prieskoniais pagardintas ir aliejuje užkonservuotas sūris, ant jo čili pipiriukas (?), šalia patiekta aviečių/bruknių uogienė, ir visa tai valgoma užgeriant alučiu :) Išeina saldžiai-sūriai-kartus skonis, bet visai nieko :)) galiausiai užsukome ir iki paryčių likome klube "Vagon", pavadinimas tobulai tinkamas :))) Klube grojo roko muzika, ir tiesą sakant, man tai labai patiko :) Tokia skylė, kurioje nė vieno turisto :) Eilinį kartą įsitikinau, kad kraštą geriausiai galima pažinti būnant su vietiniais :)
Kitą rytą prasikeikiau, kad su Alp dešimtą ryto susitarėm susitikti, bet atėjau laiku į sutartą vietą.. Laukiau pusvalandį, bet gerbiamasis neatėjo. Jo numerio neturėjau, tai ėjau savais keliais. Tikiuos viskas pas jį gerai, nemanau kad jis tyčia neatėjo. Man atminimui nuo jo liko fotiko pakrovėjas, o jam nuo manęs - nuotraukos fotike. Va taip.
Ilgai neliūdėjau, iš tiesų puikiai prasivaikščiojau, aplandžiojau visokias siauras ir tuščias gatveles, stebėjau kareivių maršą, filmavimą, buvau kelis kartus pakviesta į klasikinės muzikos koncertus (iškart pritaikant nuolaidą už mokėjimą kalbėti rusiškai:))). Beje, sutikau begales rusų, jų nemažai dirba prekyvietėse bei kavinėse.
Nufotografavau kiekvieną kampą, BET.. Mano Zenite juostelė neužsifiksavo tinkamai, o tai pastebėjau per vėlai, tad nė vienos foto iš Prahos :((( todėl esu įsitikinus, kad būtinai ten dar grįšiu :)
Įsimylėjau tą miestą. Įrašytas į mylimiausių miestų sąrašą (Venecija, Briuselis). Istorija tiesiog šaukia iš kiekvieno gatvelės užkampio.. apie elgetas, karalius.. gyvenimo sūrumą ir didybę..troškimą įsiamžinti..Žydų kvartale (kažkada buvo vienas didžiausių getų Europoje) iki šiol užslenka slogutis, ypač kai už mūrų išvysti liūdnai palinkusius, chaotiškai išbarstytus antkapius. Įspūdingas miestas, vertas dėmesio.
Kai jau grįžau namo (namai - Jan tėvo butas centre, pasisekė su vieta kaip reikiant:), mano itališki batai jau buvo išsižioję, atsiklijavo beveik visas padas... Prahos lietus ir šlapdriba lepūnėliams italiukams visai nepatiko.. Na bet turėjau sportbačius ;) grįžusi atsisėdau, pasiėmiau knygą apie Prahą, paskaičiau biškį ir taip ir užmigau kakta į stalą :)))) Bet nieko, vėliau dar išėjau į vietinį kabakėlį, kitą rytą dar apėjau ratuką, pasiklausiau žymaus Prahos astronominio laikrodžio dindiliavimo, ir greit jau turėjome palikti visą tą grožį.. Atgal važiavom su dar vienu pakeleiviu mongolu, šaunia internacionaline grupele grįžom į Aacheną su vėjeliu :)


Savaitė praktikos pramogų ir projektas: Himmerich in "Himmerich"!!!


Savaitė praėjo..Ne, praskriejo lyg viena diena :) Suorganizavau sau ir pacientams ekskursiją po Aacheno katedrą, pasirodo ten daug nerealių daiktukų yra :) Pvz., didžioji dalis Karolio Didžiojo (gerai skamba :))), daug kauliukų ten jo ilsisi.. O dar keturios relikvijos iš Jeruzalės (Šv. Marijos skarelė, Kristaus įkapių skiautė ir dar kažkas). O dar ten buvo super senas (dviejų tūkstančių metų senumo, žr. foto) Karolio Didžiojo sostas, kuris ir atrodo baisiai senas ir jau visai negražus :)) Bet turėjo labai didelę reikšmę.. pats Karolis Didysis tiesą sakant nė karto nebuvo atsisėdęs, nes buvo pernelyg tikintis: negalėjo padėti užpakalio ant šventojo sosto (sostas pagamintas iš Jeruzalės bažnyčios grindų plokštės). Na bet kitiems karaliams sėdėti problemų nebekildavo.. Čia buvo karūnuoti 30 (!) karalių.
Iš tos savaitės praktikos ypatingų nuotykių daugiau nebuvo. "Nuotykiai" čia santykinis žodis, turint omeny, kad pacientai pas mus mėgsta "pokštus" krėsti (deja, ne visada linksmus). Galbūt išprašysiu, kad mane vieną dieną leistų po uždarą skyrių per vyr. gydytojo vizitaciją apsilankyti :) Ai, dar sutikau netyčia pora kartų matytą psichologą ir įsiprašiau pas jį muzikos terapijoje sudalyvauti, jau nekantriai laukiu :)

Per savaitę sutarėm su praktikos vadovu ir kolegom, kad važiuojam į kaimą Himmerich, kuriame yra diskoteka pavadinimu Himmerich. Tarp kitko, mano praktikos vadovo pavardė yra Himmerich :))))))) Mes visi jau iš anksto krykštavom iš laimės :))))

Taigi, po darbų, nuostabųjį penktadienio vakarą drauge su kolege Sarah iškeliavom ieškoti Himmerich'o būsto, vargais negalais radom. Pasitiko mus du faini vaikučiai, su vienu labai šauniai perskaičiau kokias penkias knygas, nu labai jam knietėjo piratus, žuvis, kitas gyvūnų istorijas papasakoti :))) sulaukėm visų kolegų ir tada gal kokias 45 min trenkėmės keliukais ir keleliais į tą Himmerich :)))) Bet suradom... Kad būtumėt matę, koks laimingas buvo Hubertus Himmerich :D mus pasitiko taksi pavadinimu Himmerich, iškeltos vėliavos su užrašu Himmerich, na ir visas kaimas taip vadinasi.. Cukraus pakeliai irgi buvo su pavadinimu Himmerich (vieną sau pasilikau atminimui :), ant stiklinių irgi... Švytėjo mūsų Himmerich kaip saulytė :)))
Dar pora dalykų linksmų: iš pradžių jautėmės seniais, nes pradžioje aplinkui zujo vien -niolikmečiai :))) visas vietinis jaunimas ten matyt renkasi. Dar aptikome patalpas, skirtas asmenims "per 30" (über 30) :)))) ten jaunimo nė kvapo, restorančikas ir diskotekos patalpa, kurioje grojo vokiečių šliagerius :))) kažkaip nejaukiai pasijutom ir grįžom atgal :)))
O šiaip diskonas buvo SUPER: viso keturios patalpos. RnB/HipHop, populiarioji muzika (kaip pas mus Brodvėjus, tik geriau, įvairiau), diskotecus naturalis (bumcikas ir pati populiariausia muzika šiuo metu), na ir šliageriai pas vyresnius. Perėjom visas diskotekas, apsistojome ties populiariąja muzika ir labai šauniai prastrakaliojom..iki pirmos nakties. Turėjau deja anksčiau grįžti namo, nes jau septintą ryto manęs jau laukė kelionė...

MIUNSTERIS (sentimentalumo viršūnė)

iš ryto buvau total kaputt (manau visi suprato). Atradau per internetą vairuotoją, kuris maloniai sutiko privažiuoti prie mano namų ta nelemtą septintą ryto :) Pakeliui vėl paėmė kelis žmogeliukus, bet nebendravau, nes tiesiog lūžau.. Atvažiavom greitai, ir netrukus jau susimačiau su seniaaai seniai nematytu Matthias, mano "geriausia drauge Miunsteryje". Vos pažinau, bet pažinau :)) Kadangi buvau visai kaputt, tai pusę dienos leidau sau gulėti, pažiūrėjom komediją ir pan. O tada išėjom į miestą, kur šauniai pasivaikščiojom. Mlyn, kaip fainai buvo :) Einu, ir menu gatves, parduotuves, tuos amžinai visur zujančius dviračius, zuikius parkuose ir net žiede :))) fantastika, kokia laiminga buvau. Tas Miunsteris man kaip koks gimtas miestas patapo, net nesitikėjau tokios reakcijos. Užėjome į ledainę "Firenze", kurioje skaniausi ledai Miunsteryje, aaaaach.. :) suvalgėm skanų kebabą, aaaach :))) tiesa, dar bandėm nueiti į antikvarinių daiktų parodą, bet kaina nestudentiška buvo, tai nusprendėm geriau tuos pinigus į maistą investuoti :) dar pagaliau Matthias priverčiau nusipirkti pakrovėją ir batarkes (kažkokia likimo ironija - ir vėl pakrovėjas su recharchable batteries, ir abiem atvejais verčiu pirkti naujus:))). Jis daugiau nei metus išvis fotiko savo rankose neturėjo, tai va, labai didžiuojuosi, kad priminiau jam, jog fotkinimas teikia džiaugsmą :)
Kitą dieną sulaukėm jo draugo ir varėm žiūrėti buto (pasirodo, pusės namo), nes Matthias su tuo draugu nori susirasti butą ir laimingai kartu gyventi :))) (jis ne gėjus, tiesiog gražiai skamba..). Tai važiavom toli toli, ir nors viskas buvo ne taip blogai, bet galiausiai nusprendėm, kad tam butui dar toli iki tobulumo. Niu va, kartu dar pamaklinėjome po miestą, o vakare su Matthias važiavome į mūsų buvusį bendrabutį (sentimentalumų sentimenalumas, garbės žodis, bet kitaip negalėjau). Šakės, viskas atrodė lygiai taip pat, kaip prieš tris metus. Dar bandėm rasti tuos pačius kaimynus, deja, visi jau buvo išsikraustę.. Taip pat beldėmės į namo savininko duris, su juo labai gerai sutariau. Bet jo nebuvo :( Tai aš jam parašiau laiškutį su savo tel. nr. ir įmečiau į skundų ir problemų dėžutę (che che). Ir įsivaizduojat, šiandien jis man paskambino, toks laimingas dėl to raštelio buvo :))) smagiai pakalbėjom, sutarėm dar susisiekti kada :) jėga, bent tiek naudos iš tos sentimentalios kelionės į bendriką..Ai, tiesa, dar po to pėščiomis, nes jau buvo vėlu ir autobusai nevažiavo, keliavom link centro, pakeliui dar pas draugus užsukom, kurie gyvena studentų sąjungos namuose (iš ten smagios foto su špaga:), ir šiaip gražiai prasivaikščiojom, palei pilį ir pan. Ir jau turėjom atsisveikinti, nes atgal grįžti turėjau - sutariau su tuo pačiu vairuotoju, nes jis atgal į Aacheną važiavo. Ech, labai džiugu turėti pasauly vietelę, į kurią visad norisi grįžti :)
Happy and sad end.
2006 vasara (kairėj) ir 2009 pavasaris (dešinėj)

Opa pa, vai ta ta, bla bla, kur du baba!

Nieko neprisimenu... Ai, savaitgalis vel prasidėjo penktadieniu, kažkur buvau, o kur.. Kažkas su erasmus matyt.. (jei jau atminties skylės). Ai, buvau pakviesta į erasmus party vienam bendrike. Šiaip visai nepasipuošus ir visa su mėlynėm po akimis keliavau tenai. Bet nieko, buvo visai fun :) Susipažinau su labai juokingu ukrainiečiu, toks žvengiškas, reikia jį pamatyti, beveik po kiekvieno sakinio susiriečia iš juoko ir pratrūksta HO HO HO juoku :))) Žodžiu, prisijuokiau ne tik iš pokštų, bet ir iš jo (nepiktybiškai visai:). Paskui į pabaigą prisigėrė čekai, pradėjo sau šokti ir dainuoti, tikras girtas šou buvo.. Na bet aš per ilgai neužsibuvau, mane namo parvežė kolega psichiatras iš Čekijos, tai pakeliui pakvietė važiuoti kartu į Čekiją. Taigi, jau ryt išvažiuoju.. Bet apie tai kitą kartą :)


Šešadienį kepiau blynus ir pagaminau lietinius su varške (vokiška, tai kažkas įdomaus išėjo). Kodėl? Nes vakare turėjo vykti Mišos ir Caro gimtadienių atšventimas:) jie vietoj dovanų paprašė maisto atnešti, tai aš nieko originalesnio Vokietijoj neleidau sau pagaminti (sparen sparen..). Bet visiem visai gerai suėjo, ypač kai nė vienas neatnešė saldaus :) Tiesa, buvo man keista valgymo procedūra: visos vaišes buvo suneštos ir išdėliotos virtuvėje, tada kiekvienas ateidavo, apimdavo indus ir susidėdavo, ko nori. Tada atsisėsdavo prie stalo ir kitų nelaukdami pradėdavo valgyt. Ir taip mes visi skirtingai pradėdavo ir baogdavom valgyti. Nu keista man taip, kažkaip smagiau, kai visi susėda ir valgo kartu. Ech, tie kultūriniai skirtumai.
tokia vat vokiška kompanija, šiaip visai smagiai laiką praleidau :) Pabaigoje dar karaoke padainavom, su mikrofonu sunkiai subendravau, bet po to visai nieko :))) susipažinau su populiariomis vokiškomis dainomis, tai pravertė kitos savaitės karnavale :)











Sekmadienis buvo smagus tuo, kad kaimynė lenkė pakvietė keletą erasmusų skanauti lenkiško patiekalo: raugintų kopūstų su mėsa troškinio. Tuo pačiu sutarėm vakare dar filmą kartu pažiūrėti. taigi, vakare iškeliavau į svečius ir žiūrėjom durną komediją "European trip". Tačiau visi nusiteikė žvengti iš banalių dalykų, tai buvo fainai :)

O tada prasidėjo darbo savaitė. Dabar nuolat mintyse sukiojasi pacientė, perskaičiau atitinkamą literatūrą, stengiuosi padėti.. Pokalbius ne kartą, o du kartus su ja per sav. vedu.. Kartais pasiseka, kartais nlb.. Na, mokomės :) Šią savaitę dar per meno terapiją su moliu dirbom, irgi labai įdomu :) Iš smagiausių įvykių tai buvo organizuotas laisvalaikis su B grupe, kai varėm į boulingą. Boulingas dar nebuvo atidarytas, todėl dar užsukome į Lindt šokolado fabriką (niam niam niaaaaam, nupirkau, nesusilaikiau...), tada keliavom į kavinę centre, ir galiausiai į boulingą grįžom. Ir kadangi tiek visko pridarėm, vos ne kiekvienas pacientas pasitreniravo (valgė, kai turi rijimo problemų; buvo didžiulėj pardėj su panika; turėjo užsidėti boulingo nuomotus batus su įkyrumais ir pan.). Žodžiu, visai smagu buvo, kitą savaitę laukia ekskursija po katedrą :)

Oi, dar buvau karnavale! Taip vadinamas Oche Alaaf :))) Apie tai atskira istorija turėtų būti :) Vokiečiai trumpam išprotėjo, tiek durnų, juokingų, didingų, akį rėžiančių kostiumų dar neteko matyti. Ir viskas nuo pat ryto, net po kliniką vaikščiojo rimtais veidais elfai, perukuoti aristokratai, meškiukai ir pan... :)) Su kolegomis sutarėm eiti irgi švęsti.. Na visų pirma beveik dvi valandas prastovėjo eilėje į tūsą krentant sniegui. .. Po to pusvalandį eilėj atiduoti rūbus... na o tada davėmės pagal gyvą muziką. Grojo kažkokia grupė, kuri labai gerai sudainavo visokius šlagerius, pradedant vokiška muzika, Queen, "Life is life", lambadomis ir pan... Žodžiu, prisišokinėjome :)) aišku alus liejosi laisvai, ir net pati rimčiausia kolegė, ir ta pradėjo strakalioti ir kartu dainuoti :)) Aš irgi manau visai šauniai pasipuošiau :)

Iš tiesų šiandien buvo ypatinga diena, galiu plačiau papasakoti :) šiandien apsimetinėjau gydytoja :))) Praktikos vadovas nusprendė mane paimti į konsiliumą. Todėl mūsų gydytoja davė savo kortelę (be kortelės manęs neįleistų), dar nuėjome į kambariuką, kuriame aš gavau chalatą. Ten viskas kaip kokiam filme: už stiklo matosi ilgiausios eilės baltų chalatų, ir pagal kortelę atpažįstamas savas chalatas, tada eilės pradeda suktis ir "išvažiuoja" chalatas, kurį paimi pro mažą specialią skylutę :) buvau sužavėta kaip vaikas, jaučiu atrodžiau panašiai, nes vadovas nuolat juokėsi... Vis prasitardavo: svarbiausia elgtis neiššaukiamai :))) žodžiu, visai fainai, pamačiau daugiau ligoninės, ir dar man pažadėjo ekskurisją po "griežto režimo" klinikas :) o dienos pabaigai desertui ėjau į dienos stacionaro Mittagsrunde, kur po visų pakalbėjimo vienas pacientas vadovui grojant pianinu sudainavo F. Sinatra "My way":)) šiaip tikrai neblogai sudainavo, buvo labai šilta atmosfera, visi po to apsikabinėjo.. O kai pacientai išėjo, kolegos pradėjo lūžti iš juoko dėl kai kurių pacientų elgesio. Aš nieko nesupratau, bet visi juokėsi iki ašarų :) nu ne esmė, esmė, kad visi su gerom emocijom pradėjo savaitgalį!

Štai taip :) O aš jau baigiu pasiruošt kelionei į Prahą. To be continued, taip sakant.. :)

Who was Jesus?

ТРИ АРГУМЕHТА ЗА ТО, ЧТО ИИСУС
БЫЛ ИРЛАHДЦЕМ:

Он никогда не был женат. Он никогда не имел постоянной pаботы. Его последним желанием было "Пить".

ТРИ АРГУМЕHТА ЗА ТО, ЧТО ИИСУС
БЫЛ ПУЭРТОРИКАHЦЕМ:

Его звали Иисус. У него всегда были пpоблемы с законом. Его мать не знала, кто был его отец.

ТРИ АРГУМЕHТА ЗА ТО, ЧТО ИИСУС БЫЛ
ИТАЛЬЯHЦЕМ:

Он pазговаpивал с помощью pyк. Каждое блюдо он запивал вином. Он не знал английского.


ТРИ АРГУМЕHТА ЗА ТО, ЧТО ИИСУС
БЫЛ HЕГРОМ:

Он называл каждого "Бpат". У него не было постоянного адpеса. Hикто не нанимал его на pаботу.

ТРИ АРГУМЕHТА ЗА ТО, ЧТО ИИСУС
БЫЛ КАЛИФОРHИЙЦЕМ:

Он никогда не стpигся. Он ходил босиком. Он основал новую pелигию.

ТРИ АРГУМЕHТА ЗА ТО, ЧТО ИИСУС
БЫЛ РУССКИМ:

Он стойко деpжался на допpосах. Он отдал свою жизнь за светлое будущее, до котоpого всё pавно бы не дожил. Он получил пpизнание только после
смеpти.

И, HАКОHЕЦ, ДОКАЗАТЕЛЬСТВО, ЧТО
ИИСУС БЫЛ ЕВРЕЕМ:

Он вошёл в бизнес своего отца. Родители его содеpжали до тpидцатилетнего возpаста. Он был увеpен, что его мать святая, а его мать была увеpена, что он Бог.

Pagaliau prisiruošiau brūkštelėti žinutę. Tiek visko vyksta, kad nėra kada sustot ir apgalvot, ką gi nuveikiau. Ši rašliava puikus "stabdis":)

Taigi, pradžiai

SAVAITGALIŲ OŠESIAI

Esmė tame, kad savaitgaliai deja per trumpi pailsėti, nes per juos dirbau kitus darbus (vertimai ir CellXL darbas), pavarčiau magistriniui knygeles gautas ir žinoma, ėjau į baliukus :)
Pradžiai penktadienį su kolegomis buvome kinoteatre (žiūrėjome Benjamino Buttono istoriją, tai prižliumbiau vieną arbatinį šaukštelį) :)
Mano gimtadienio diena buvo prisotinta įvykių: visų pirma vyko simpoziumas (psichiatrinės temos), kuris užgrobė visą dienos laiką, tada su kolegomis ėjome į kavinukę, kur išbandžiau tipišką belgišką pyragą su ryžiais ir vyšniomis. Skonis man labai priminė babytės pagamintą ryžių košę su vyšnių uogienę :))) Labai šauniai pasėdėjom, susipažinau su praktikos vadovo dviem vaikiukais-varliukais (vienam ketveri, kitam vieneri), abu labai fainučiai :) mažiukas vis nueidavo ant laiptų, porą kartų nutraukė mamai karolius ir šiaip visai kaip rodė savo šaunumą, o tuo tarpu jo vyresnysis broliukas nuolat užkrečiamai ir garsiai juokėsi (žinot, kaip komedijose būna juoko minia po bajerio - jis puikiai atliko šį prajuokinimo vaidmenį:)).
Na va, o vakare jau susimačiau su erasmusais, Miša ir praktikante su jos vaikinu. Perėjom per du restoraniukus, taip ramiakiškai, nes erasmusams sesijos metas, visi negyvi arba turi egzus. Todėl buvau laiminga, kad išvis atėjo :) gavau dovanėlių tiek, kad užpildžiau tuščiom akiduobėm į mane spoksojusią bendriko kambario lentyną :)

Kitas savaitgalis prasidėjo ir vėl penktadienį :) Su kolegomis ėjome į meksikiečių restoraną. Kolegų (psichiatrai, psichologai ir jų antros pusės) buvo DAUG, ir buvo kaip visad labai linksma :) mano praktikos vadovas vėl pasižymėjo: šalia esančiose patalpose vyko karaokė. Tai jis mane ištempė su juo Queen "We will rock You" dainuoti :))) jis nusiaubė visą sceną (kažkas filmavo ir fotkino... Aleliuja :))), gavom dozę plojimų :) Dabar jis užsimanė, kad mes koncertą padarytume Dienos stacionare, nes jis groti pianinu moka.. Ką gi, žiūrėsim :)
Po to prisirinko ir erasmusai, tai aš per du stalus laksčiau. Iš to vakaro tik viena foto su Silvia.

Mano kolegos galiausiai biškį pasigėrė, ir prasidėjo "Visus myliu" era. Viena kolegė mane apkabinusi vos ne per ašaras pasakė, kad aš labai miela. Kita jau diskone strakaliodama man rėkė, kad esu super praktikantė ir kad norėtų, jog ilgiau čia likčiau :))) Drįsiu patikėti, kad girtam kas galvoj, tas ant liežuvio :))

Taigi, teko pirmenybę teikti mieliems kolegoms ir eiti į tą jų išsvajotąjį Tanzpalast . Na ir ką: ateinam, o ten kinoteatro tipo salė (grindys kyla į viršų), garsas nelabai, muzika nelabai, daug senių ir šiaip asmenų virš keturiasdešimt. DJ - plikis su žydrais languotais marškinukais (lyg iš biuro) :/ Ant grindų po truputį prisipylė alkoholio, todėl batai kibo prie grindų, ir šiaip buvo žiauriai karšta. Aaa, dar viena moteris mane kabino (taip, būtent moteris...pirmą kartą gyvenime). Visus minusus atstojo tik mūsų šoklioji kompanija. Ištempėm iki pusės keturių ryto :) bet daugiau manęs ten niekas nenutemps...

Na o kitą vakarą jau manęs laukė DU baliai :)) nes seniai jau Silvia kvietė į Erasmus Party jos bendrike, o dar pora psichiatrių girmtadienį šventė tą pačią dieną. Beje, viena jubiliatė gimusi tą pačią dieną kaip aš, tik jai trisdešimt jau :)

Tai aš keliavau iš pradžių pas Erasmusus. Oi, o ten beveik pažįstamų nebuvo, vėl pažindinausi per naują :)) Pilna iraniečių (iš kur, kodėl ir kaip..nežinau), lenkų, na ir ispanai, italai, čekai, portugalai, graikai, belgai, rumunai, čiliečiai (irgi kažko) ir t.t. Ir vėl vienintelė iš Baltijos sesių buvau :) ir vėl teko visiem aiškinti, kad mes savo kalbą turim (ne, rusiškai nekalbam, ne, ne slavų ... ir pan.). Žodžiu, visai fun buvo :)) Pora nuotraukyčių iš ten.














Pasibuvus baliukyje ėjau į kitą. Labai pasisekė, nes kitas baliukas vyko visai netoliese :) Ten jau visi įkaušę buvo, mano praktikos vadovas su blondinės peruku pasitiko :))) Na bet baliukas kur kas ramesnis, niekas nešoko, tik plepėjo. Tai paplepėjau, prisiklausiau skundų apie mažą atlyginimą (pasirodo nėr teisybės ir pas vokiečius), sutarėm su nauju psichiatru iš Čekijos, kad jis kartu su manim į Erasmus Party eis (kaip supratau, jam norisi irgi baliukų) :) Dar su vienu gydytoju po dušam pašnekėjom (jis iš Serbijos) ir kai ėmė po biškį visi skirstytis, nusprendžiau grįžti pas erasmus. Grįžau pas juos po trijų nakties, o ten tik keli belikę.. bet irgi gerai, nes jie patarė važiuoti naktiniu autobusu, apie kurį nieko nežinojau. Taip sėkmingai grįžau namulio... sekmadienį vyko reabilitacija :))) Pirmadienį sutikau kolegas ir pamačiau, kad sekmadienio reabilitacija jiems taip pat nepadėjo..

PRAKTIKA: nauji iššūkiai

O praktikoje aš gavau pacientę, kuria turėsiu rūpintis (vesti individualias konsultacijas, ji su manim kalbės per Mittagsrunde, turėsiu kitiem nuolat atraportuoti, kaip jai sekasi, vesti užrašus). Teko jos priėmimą pačiai daryti, tik dar praktikos vadovas su kolege stebėjo, tai su paciente supanašėjau iš nervų :))) bet nieko, "proneslo" :) vadovas pasakė, kad galėsiu tada dar vieną pacientą pasiimti (tikiuos juokavo...).
Teks dabar gerai išklausti, ką man su ja kognityviai-elgesiškai daryti..
Ai, dar buvau Savižudybių konferencijoje.. "Sublizgėjo" Lietuva kaip reikalas. Šiaip smagu buvo, kad parodė ir lenteles, kuriose parodytas laikas (sovietmetis/perestroika/nepriklausomybė) ir kaip kito savižudybių skaičius per tuos metus Baltijos šalyse bei Rusijoje.
Po to juokavo: "bijojau, kad Tavęs kitą dieną nesutiksiu, gal nusižudysi". Labai juokinga... Na bet gydytojams žiauriai juokauti leidžiama.
Dar be savo pacientės priėmimo, dalyvavau poroje kitų priėmimų. Na ir visa kita kaip visad, nebesikartosiu :)
Ši diena buvo irgi ypatinga nuo pat ryto :)
Visų pirma leidau sau neiti į rytinę konferenciją, užtai ryte pasiruošiau laisvalaikio planus B grupei (mano dar viena nauja užduotis organizuoti B grupei išvykas). Ateinu, o manęs klausia: "nenori pažiūrėt procedūros vienos, labai faina!" Pasakė pavadinimą, bet vis vien nieko nesupratau. Tai kartu su kita psichologe nustraksėjom paskui psichiatrus. O ten pasirodo tyrimams iš stuburo slankstelių turėjo imti nervų skystį (likvorą) tyrimams. "LABAI FAINA".
Atrodė labai panašiai, kaip fotkėj (wikipedia rūlina). Žodžiu, suvarė vieną adatą, po to į ją kitą - ilgesnę ir plonytę, ir tada ėmė bėgti bespalvis skystis... Pacientas mekena iš skausmo, mes isteriškai vis pažvengiam. Galiausiai psichologė išėjo (sakė, kad beveik apalpo). Aš sėkmingai ištvėriau, tiesa, kai ėmė traukti lauk tas adatas, ir aš pabalau :))) bet nieko, dar paprašė manęs pleistrą atnešti, tai viską padariau, tik po to penkiolika minučių mineralkę gurkšnojau ir vaizdavau, kad man viskas čiki :))
O po to KETURIAS valandas truko vyr. gydytojo vizitacija. Aišku įdomu buvo, bet vis tiek.. Išpaišiau visą pacientų sąrašą gėlytėm (kaip per paskaitas :)). Teko ir pačiai pacientę pristatyti, nieko lyg ir. O po to visi išėjo valgyti, o aš likau meno terapijoje, nes laiko nerealiai daug atėmė šįkart. Taigi, per meno terapiją irgi kažkokia nesąmonė buvo: pacientė ėmė save žaloti draskydama nagų odelę, kol kraujas ėmė bėgti :( na bet ištvėriau. Na o desertui liko pokalbis su B grupės pacientais dėl jų pamąstymų apie laisvalaikį. Šįkart buvo visi kaip depresiukai labai aktyvūs ir viskuo patys pasirūpino, turėtume į boulingą eiti :) Tokia gera nata išėjau į šlapdribą (pas mus pūga buvo, brrr..).

Grįžau į bendriką, o ten ispanė (kaimyno mergina) pietus gamina, tai teko dar po visko angliškai "patalkinti", bet nieko, faina panelė :))
O dabar rašau dienoraštį lietuviškai, smegenys ilsisi :))) o dar paskambino Matthias (iš Erasmus laikų "geriausia draugė Miunsteryje"), tai šprechinau, o galiausiai iš Kievo pažįstamas paskambino, teko dar rusiškai pabendrauti :)

Tikra didvyre jaučiuosi po šios dienos :)