Praktika: happy end.

Laikas mane užkniso. Jis nuolat verčia nervintis ir skubėti, kasdien vėsiomis rankomis stumia vis tolyn nuo naiviai besišypsančios vaikystės link rimtai ir išdidžiai spitrijančios brandos. Pristūmė ir prie šios Erasmus epochos pabaigos.. Su graiku Dimitris atradome naują sutrikimą: Posterasmus Syndrom. Regis karts nuo karto jau pradedu sirgti.. Ypač kai vėl reikia pradėti atsiveikinti.

Šią savaitę atsisveikinau su keliais skyriaus darbuotojais, nes jie atostogų išėjo. Su Andrea, su kuria tris kartus per savaitę vedėme meno terapiją, jau aptarinėjome, kaip mums sekėsi kartu būti ir bla bla.. Su dauguma jau tą temą pakilnojome. Trečiadienį buvo paskutinė išvyka su pacientais į miesto parką pažaisti minigolfą. O vakare dar su kolegomis pasibuvau, biliardą neblogai sužaidžiau, che che.
Ketvirtadienį buvo paskutinis grupių aptarimo susirinkimas, ta proga iškepiau atsisveikinimo pyragą, kad saldžiau būtų :) Atsisveikinimo pyragai pas juos tradicija. Sakyčiau, labai vykusi :) Tada po visų darbų keliavau į stotį, kur teko atsisveikinti su ukrainiečiu Romanu, kuris Velykoms į Lvovą važiavo, kai grįš, manęs jau nebus. Pas mus valgymu pagrįsti santykiai buvo: jis mane nuolat pavaišindavo saldumynais, o aš jam kiaušinienę kepdavau :))) Sakė, nori Vilnių pamatyti, taigi laukiu :)
Penktadienį atidaviau super duper fainą kortelę, pavalgiau paskutinį kartą valgykloje, atidaviau raktus, nuėjau kopinti knygos paskutinį kartą į biblioteką.. Ai, juokinga buvo, kad prie kopijavimo aparato šalia vienas bachūras dar storesnę knygą kopijavo. Po gero pusvalandžio jau apspangę pradėjom juoktis, kad galima išprotėt prie tų kopijavimo aparatų :)) pasirodo, jis rusas iš Sankt Peterburgo, atvažiavęs kaip žydų tautybės, o pilietybę turi vokišką (kaip tai įmanoma, nesitikslinau, bet net pažymėjimą rodė)... Gal skamba, kad freakas buvo, bet nepasakyčiau, tiesiog atviras kaip knyga. Baisiai draugiškas buvo, nes moku rusiškai. Sako, neranda čia rusakalbių merginų. Paklausė, ar moku virti "borš", atsakiau juokais, kad jo. Tuomet pasiūlė ženytis. Smulkmena, bet maloni :)))

Ai, dar tą dieną išbandžiau muzikos terapiją. Įdomiai, pabūgnijom visi :)

Ir galiausiai namoooo, visai nusikalus buvau. Buvo ta nuotaika, kai nori atsijungti nuo visų kontaktų ir pabūti viena. Bet žinoma, nėra kada. Vakare su erasmusais varėm į karaokę. Teko ir vėl dainuoti :)) vakaro pabaigoje praradau balsą, nes dainavom be mikrofonų ir šokom tiesiog prie savo stalų (tuo geri erasmusai, na ir žinoma, geriausios draugės ;). Pabaigoje visa kompanija susirinkome ant scenos. Ir čia manęs laukė dar vienas nuotykis. Vienas pagėręs vyrukas pasilipo ant stalo ir ėmė mojuoti rankomis. Aš atsisukau, nusišypsojau ir toliau sau šokau ir dainavau. Matyt mano šypseną jis suprato kitaip, nes po kelių akimirkų jis jau skriejo ant manęs (tipo, turėjau jį pagauti!). Dabar kai atsimenu, tai labai juokinga :)))

Išbuvome iki pat karaokės pabaigos, o pabaigoje buvo tooookiaaa dainaaaa :)))) Vokiška, bet ir nemokantys pagauna kampą... mes jos ištraukas vis paniūnuodavome, kol keliavome namo.

Youtube: http://www.youtube.com/watch?v=aFhTIgtuQ1E

O atgal ėjau ilgai ilgai, bet.. Buvo taip gražu :) Šiltas tirštas rūkas, vaiduokliška aureole apsisiautę žibintai.. miegantis vėjas, kartais atsklindanti lakštingalos daina.. Žydintys medžiai ir krūmai žiburiavo vandens lašeliais.. O kvapai..Atrodė, juos galima valgyti.. Grįžau namo soti.

Niekada kelionių man nebus per daug.. ir Velykų :)

Vakar buvo mano paskutinė praktikos diena. Keista.
Iki šios dienos norėčiau trumpai (arba netrumpai, čia jau nuo nuotaikos priklausys :) apžvelgti paskutiniąsias dvi savaites.

Skyriuje pakvipo vyru.
Atėjo naujas psichologijos praktikantas :) graikas, vardu Alkis (chi). Aš jam pasakiau, ką lietuviškai reiškia jo vardas, į ką jis man atsakė, kad pažinojo dantų gydytoją, pavarde Schmerz (vok. skausmas) :))) Perduosiu jam savo pareigas, t.y. visur maišytis, dalyvauti grupėse ir individualiose konsultacijose, taip pat organizuoti ir kartu veikti Aussenaktivitat (išvykas su pacientais). Che, buvo malonus jausmas, kad aš jau nemažai žinau, daug ką jam paaiškinau ir padėjau.

Kadangi priešvelykinis laikotarpis, daug nepramogavau. Užtai sumąsčiau padažyti kiaušinius :)

Velykooooos :)

esu labai dėkinga Sarah, kuri padėjo tuos dažus kiaušiniams rasti. Vokiečiai dažniausiai nusiperka jau dažytus kiaušinius, o šiaip parduotuvių lentynos lūžta nuo šokoladinių kiaušinių ir zuikių puikių :)

Įdomus dalykas dėl religijos: jei oficialiai pasirašai, kad esi katalikas, privalai bažnyčiai mokėti 8 proc. mokestį nuo atlyginimo (daug šauktukų su klaustukais...). Beveik dešimtinė. Kai kurie atvykę žmonės, pvz., mano pažįstama ispanė, nenori mažinti savo atlyginimo, todėl pasisako, kad yra netikintys, tuomet sumoka 30 eurų ir eina "be dievo".

Na bet grįžtam prie Velykų: taigi, atradau super dažus ir leidau sau paeksperimentuoti. Per Velykų dienas visas butas buvo mano, tai ramiai visą virtuvę paverčiau nedidele laboratorija :) rezultatai visai nieko, tikiuosi zenitas šįkart viską užfiksavo.

Kelnas

Šeštadienį išvykau į Kelną. Antonia pažadėjo duoti jos Semesterticket (tai studento pažymėjimas plius bilietas viešajam transportui ir traukiniams viso semestro metu), kurio aš žinoma neturiu. Jį turėdama nuvažiavau haliavai :) Tiesa, Antonia dieną prieš tai labai šventė, todėl laukiau jos stoty 45 minutes :) na bet galiausiai pasiekiau Kelną, kur jau buvau sutarusi susitikti su kitu erasmusu iš Italijos Giacomo ir jo broliu, kuris ką tik atvyko iš Italijos į Kelną.
Mums žiauriai pasisekė su oru: buvo saulėta, skaidrios nuotaikos ir šilta (mažiausiai 23 laipsniai) diena... Kaifas :)

Pirmu reikalu aplankėme Kelno katedrą (didelė, iš išorės įspūdinga, iš vidaus niūroka..) ir tada aišku nusprendėme lipti į pietinį bokštą (509 laipteliai). Visiška turistinė atrakcija: sumoki biškiuką ir pradedi lipti siaurute besisukančia bokšto aiptine į viršų..viršų...viršų..Kartais susidaro kamštis, kai kažko neitin įkvepiančiais veidais žmogiukai jau lipa žemyn.. Karšta kaip pekloj ir kvapas atitinkamas (nepamirškit, 509 laipteliai..) :))))) Užlipom, apėjome bokštą per 5 min. ir vėl visa kelionė žemyn :))) šįkart mes darėme kamščius lipantiems į viršų... Viena tetutė, atrodė, tuoj mirs iš nuovargio, desperatiškai kabinosi už vyro diržo... pasijutau labai sportiška :)))

Tada apėjome senamiestį, susiradome kebabinę..o po to mus susirado Reinas.. Krantinėje buvo labai faina: daug žmonių ant pievučių, visur kur galima prisėsti, prigulti, pritūpti.. ir pankai, ir emo, ir turistai, ir mamytės tėveliai.. Didmiesčio margumas.

Kelionės desertui nukeliavome iki šokolado muziejaus :) Įėjimas kainavo daugiau, nei tikėjomės, todėl tiesiog tą sumelę paklojome šokolado parduotuvėje. Labai graži vieta: muziejus yra lyg pusiasalis, įsiterpiantis į Reiną. Užlipome ant stogo-aikštės ir pro langą įžvelgėme šokolado fontaną muziejaus viduje... Praplaukiantis pro pat pastatą laivas sukėlė rudus vandens srautus, tai mes juokavom, kad čia šokoladas matyt buvo :)

Labai faina dienelė.

O sekmadienį su visais kiaušiniais nuėjau į Aacheno katedrą, į Mišias. Susiradau erasmusus ir viskas tapo daug jaukiau. Ceremonija kiek kitokia, nei pas mus: baisiai daug laiko užėmė choro giedojimas. Vis paskaito ką, ir tada choras. Buvo išdalinti lapeliai su visa Mišių eiga, ir vokiškomis giesmėmis ar atkartojimais, įdomiai. Buvo vyskupas ir daug kunigų, viskas labai iškilminga. Tada nubėgau susitikti su Miša, Eveline ir Caro, pasibuvome. Kiaušinius padovanojau :) Sutarėm prieš man išvykstant dar susibėgti geriausioje Aacheno ledainėje "del Negro" (dėl negro?) :)

Tada atsidūriau Antonia bendrabutyje, kur visi jau ruošė iškilmingus velykinius pietus. Kadangi daugumą sudarė italai, pietūs buvo įspūdingi ir truko tik tris valandas :) iš pradžių visi pavalgė šaltų užkandžių (sūriai, salami, pakepta duona...), tada čeko išvirta daržovių sriuba. Tada super lazanja, tuomet keptos bulvės su kepsniu..Galiausiai ledai ir kava. O jau tada giliai atsidūsau ir stengiausi nenuversti daiktų savo pilvu.. :)