Šv. Velykos - užmiršti papročiai

VELYKOS

- gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Ji kilnojama - švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.

Įdomios, labai įvairios Velykų bažnytinės apeigos, kurios prasideda didžiosios savaitės viduryje. Sudedamoji dalis - Didysis pasninkas (nuo didžiojo trečiadienio iki Velykų). Žinomos didžiojo trečiadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką net silkes būdavo draudžiama valgyti.

Didįjį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnyčių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio. Bažnyčioje skambinama tik tarškučiais. Tą dieną sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas.

Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo ir šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės (dažniausiai jaunimas) pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį. Skolintis Velykų ugnies nepriimta, nes tikima, kad tokia ugnimi užkūręs židinį, gali namus sudeginti. Iš bažnyčios parsinešama ir šventinto vandens. Juo pašlakstomi (pakrapijami) visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas.

Šeštadienio vakarą visi gerai nusiprausia, pasipuošia ir vėl skuba į bažnyčią - „ant mišparų ir Prisikėlimo“. Meldžiamasi iki pat paryčių. Tą naktį daugelyje Lietuvos vietų bažnyčioje pasirodydavo kaukininkai (persirengėliai). Populiariausi personažai: velniai, baidyklės, žydai. Jie stengdavosi išjudinti besimeldžiančius savo sodiečius.

Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eina Prisikėlimo procesija, kurioje groja ir kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai Žemaitijoje eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“).

Parėjusieji iš bažnyčios namo, pasveikina su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėda už šventinio stalo. Pirmąją Velykų dieną į svečius, jei nėra pakviesti, niekas nevaikšto. Didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną.

Trečioji Velykų diena - (Ledų diena). Ji pas mus jau primiršta.

ATVELYKIS

Dar vadinamas Velykėlėmis. Švenčiamas pirmąjį sekmadienį po Velykų. Tą dieną ridenami kiaušiniai, supamasi sūpynėse, krikšto motinos lanko savo krikšto vaikus.

Iki pat šiol Velykų simbolis ir pagrindinis patiekalas - kiaušinis. Kodėl?

Kiaušinis

nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė.

Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios.

Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, pastarieji tais metais duos gerą derlių.

Gyvatės

laikytos požemio gyventojomis. Tikėta, kad jos globoja derlių, pasirodžiusios pavasarį, prikelia augmeniją ir gyvūniją. Žmonės buvo įsitikinę, kad ir mirusiųjų vėlės iš anapus žemėje pasirodo gyvatės pavidalu. Margučių ridenimas pažeme per Velykas simboliškai reiškia žemės gyventojų - gyvačių - budinimą.

Kiaušinių marginimas:

Nuo seno tikėta, kad jis turi magiškos galios. Lietuvoje rasta margintų kiaušinių, kurie mus pasiekė dar iš XIII a. Lietuvoje kiaušiniai dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu. Kiaušiniai marginami Velykų šeštadienį. Saulučių skutinėjimas ant kiaušinių - tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių skutinėjimas - laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas - pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia - bundančią augmeniją, geltona - prinokusius javus, juoda - žemę, mėlyna - dangų.

Namuose saugomi margučiai turėdavo saugoti sodybą nuo Perkūno.

Velykė:

Gerokai primirštas Velykų personažas, savotiškai panašus į Kalėdų senelį.

Seniau Velykų rytą vaikai prabudę dažnai rasdavo ant namų palangės padėtų dovanų - po du kiaušinius. Tai būdavo Velykės dovana. Vaikai tikėdavo, kad ji, anot mažylių tėvelių pasakojimų, gyvena kažkur pamiškėje, moka gražiai marginti kiaušinius, atėjus pavasariui, primargina jų daugybę, sudeda visus į vaško arba cukraus vežimą, pasikinko į jį miško ilgaausius ir išvažiuoja pas gerus vaikus. Naktį visus juos aplanko ir apdovanoja.

Velykų eglutė:

Seniau ji daug kam būdavo įprasta. Ją žmonės patys pasidarydavo: prie tiesios šakos pririšdavo eglės šakeles, padarydavo eglutės formos medelį, jį papuošdavo pavasarį išsprogusiais žilvičio kačiukais, forminiais sausainukais, popieriniais paukščiukais, gėlytėmis, medelyje padarydavo lizdelių, į juos įstatydavo po 9-12 kiaušinių. Tikėta, kad Velykų eglutės kiaušiniai žmogui neša laimę.

Pramogos, apeigos

Miegančiųjų žadinimas, velykavimas:

Iki Velykų kiekvienas stengiasi, kad išsprogtų jo iš pamiškės parsineštos beržo šakelės. Velykautojai stengiasi prabusti anksti ryte ir, pasiėmę išsprogusias beržo šakeles, nuplakti (pažadinti) kitus. Tie, kuriuos užtinka bemiegančius ir nuplaka, turi duoti velykautojui bent po kiaušinį.

Kiaušinių ridinėjimas:

Ridinėjama visoje Lietuvoje ir ne bet kaip, o per specialiai padarytą lovelį. Visi stengiasi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma tapti nugalėtoju ir pavasarį patikėti, kad tie metai tau bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis.

Kiaušinių mušimas:

Žaidime dalyvauja tiek vaikai, tiek jauni, tiek ir seni. Žaidimo esmė - išsiaiškinti tą, kuris moka išsirinkti stipriausią kiaušinį (medinis, kitas, dirbtinai sutvirtintas, sustiprintas kiaušinis netinka).

Kiaušiniavimas:

Kiaušiniauti įprasta tik mažamečiams vaikams (iki 7-8 metų amžiaus). Atėjęs į svečius, vaikas turi padeklamuoti posmą „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, prie … (slenksčio?) stoviu, kiaušinuko noriu“. Po to jis turi įsikišti pirštą į burną ir laukti. Tai ženklas, kad vaikas nori vieno kiaušinio. Jei įsikiši du pirštus, reiškia, kad prašai dviejų. Daugiau gvieštis nereikėtų, nes kuklumas puošia ir mažus vaikus…

Dėdinėjimas:

Jaunuoliai per Velykas pramogaudami prasimano ir dėdinėti - eiti pas merginas prašyti kiaušinių. Viskas gerai, jei mergina tais kiaušiniais iš anksto yra apsirūpinusi, o jei ne, vyriokai gali paimti ją už parankių, nuvesti į vištidę ir patupdyti į vištos gūžtą, kad ši kiaušinį išperėtų…

Lalavimas:

Tradicinė Velykų apeiga. Kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo apie laukus ir barškindami dainuodavo dainas, kurių priedainiuose būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ ir kt. Taip, lalautojų supratimu, jie kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus.

Laistymasis vandeniu:

Šis Velykų paprotys nuo seno žinomas ir Žemaitijoje. Balys Buračas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ (Vilnius, „Mintis“, 1993, p. 208) aprašo Betygalos apylinkėse užrašytą Velykų ryto laistymosi vandeniu tradiciją, kai anksti ryte vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi butelį vandens, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.

Supimasis sūpuoklėse:

Dabar tai dažniausiai tik vaikų ir jaunimo pramoga, o seniau supdavosi ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, tuo ilgesnis jų pluoštas. Supantis dainuojamos sūpuoklinės dainos. Sūpynės dažniausiai įrengiamos ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių.

Išsamiai raseiniečių žemaičių Velykas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ aprašo Balys Buračas (p. 215-217). Čia jis nurodo, kad Velykų dieną yra daug visokių draudimų:

* Velykų dieną negalima ilgai miegoti - galvą ilgai skaudės.

* Skaudės galvą ir jei Velykų dieną galvą šukuosi (šukuok tik Velykų išvakarėse).

* Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikščioti. Jei vis dėlto kas nors ateina, tam reikia duoti kailinius blusinėti.

* Per Velykas negalima žemės judinti ar kitaip ardyti, nes priešingu atveju vasarą ledai javus išmuš.

Neužmiršk, kad...

* Velykų dieną reikia šaudyti į viršų (Žemaitijoje seniau šaudydavo net bažnyčių šventoriuose). Taip nubaidysi nuo gyvenvietės, namų visas negandas, piktas dvasias.

* Jei Velykų rytą, dar prieš saulėtekį, nusiprausi šaltu vandeniu, jokie skauduliai neaugs.

* Velykų rytą nuluptų kiaušinių kevalus sudeginsi krosnyje - naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.

* Kad namuose visus metus būtų skalsa, pirmąjį nuluptą kiaušinį prie Velykų stalo supjaustyk į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių, visiems jiems po dalelę to kiaušinio padalink.

Šaltinis: http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Velykos.htm

Džiazova

Music washes away from the soul the dust of everyday life. ~Berthold Auerbach

Ojėėėėėėėė :) Vakar buvau labai fainam džiazo koncerte (beje, tiem, kam tai rūpi - haliavai :P). Miša pakvietė, kadangi niekas daugiau prisijungti negalėjo-nenorėjo, tai labai šauniai dviese prisiklausėm Aacheno Big Band'o atliekamų muzikos gabaliukų. Džiazas įdomiai veikia: kartais užkelia ant seniai nematytų minties debesėlių, pasiūbuoja ant plunksninių sūpuoklių..

Padėkojau Aukščiausiajai būtybei už tai, kad žmonės turi gebėjimą pajausti ir kurti muziką... Ir kad buvo sukurtas saksofonas... :)))

Vienu žodžiu, žodžių čia trūksta :)

O šiaip kadangi sirgau, tai nelabai ką veikti galėjau. Izoliuota nuo visuomenės buvau, taip sakant. Šiandien buvo naujo vyr.gydytojo vizitacija, tai esu kaputt. Truko 4,5 val. :S mes jau sėdėjome ir minutes skaičiavome, kaip mokykloje, vartėme akis ir kartais isteriškai kikendavome.. Vargšiukas naujasis vyr. gydytojas, jis net tam laiko neturėjo, juk jam su pacientais bendrauti.. Šiaip labai fainas, manau gerai susigyvens :) ir pacientai jau mums papletkino, kad jis simpatiškas :))) žodžiu, viskas čiki piki.

O Aachene skleidžiasi vis labiau pavasaris... kaip gražu, neapsakyt.. jau vyšnios pražydo, krūmai visokie aplipo geltonais, rožiniais žiedais... Bus gaila išvažiuoti iš tokio grožio..
Jau biškiuką liūdžiu, kad reikės palikti "šiltą vietelę"skyriuje, reikia pradėti galvoti apie atsiveikinimą, pakavimą, skubiai kopijuoti knygas magistriniam... uuuh :)
Dar Velykos artėja, atsirado katalikiškas poreikis į bažnyčią ir šiaip atšvęsti gamtos atgimimą. Gal švęsiu su pora italų, dar ryt pasitarsim, kas ir kaip.. Neseniai paskambino, pradėjo pasakoti, kad davaj penktadienį važiuojam į kaimą kažkokį netoli Kelno melstis, su nakvyne. Maniau, juokauja, pasirodo, ne :)))

Ai, dar gavau laišką iš savo praktikos vadovo. Jis dabar "prapiesorius" Leipzige :) jis mestelėjo mintį Leipzige tęsti podiplomines psichologo studijas, nes ten pas juos dirba besimokančios psichologės ir vedėja yra mokymų instituto direktorė ar pan. Aš jo apie tokius dalykus nesiteiravau, todėl labai malonu, savotiškai kviečia :)

Na va.. O DARRRR :)

gavau krūvelę nuotraukyčių, kurių ilgai laukti teko. Todėl baisiai laiminga ir noriu pasidalinti :)

Taigi, visų pirma psichiatrijos skyrių psichiatrai ir psichologai, kurių aš pasiilgsiu..

Su krizenančia lenke Margarita

Buteliai. Anno ir Saša. Manekenas (fone).

Alina (mano mylimiausia praktikantė, mėgstanti dirbti su ribinėmis asmenybėmis: už tai jai didelis RESPECT)

Dar dvi artimos dūšios: skyriaus psichiatrė Sarah ir psichologė Sabrina. Sabrina kartu su manim palieka skyrių ir pereina į dienos stacionarą.

na ir dar pora nuotraukyčių, atsiųstų Huberto. Jis žinoma mums persiuntė "rimčiausias". Kadangi už tokių kompromatų platinimą gaučiau per snapą, įdedu tik porą normalių.

Su Thomas

Ir

Su praktikos vadovu Hubertus (pagaliau!) :)))

Valioooo :)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))

O dar būtinai noriu parodyti savo mylimiausią erasmusą Stefano, man jo labiausiai trūksta. Juokingiausia, kad abu vienas kitam atminimui padovanojome po varlę, visai nesitarę :)) ir susitarėm "niekada daugiau nepasimatyti" (juokai juokais.. bet visko gali būti). O dar aš jam įteikiau lietuviško midaus (deja, pirma asociacija su erasmus - alkoholis..), o jis man nudažė sruogą plaukų balta spalva tiesiog ledainėje (tipo pražilau). Žodžiu, niu nebeturiu daugiau čia žmogaus, su kuriuo dar tokias nesąmones daryt galėčiau.

Paskutinis ledų valgymas Aachene. Dar ledais džiaugėsi italės Giulia, Francesca ir ispanas Miguel Jose.

O dabar turėtų skambėti kokią nostalgiją kelianti muzika. Nors...džiazas irgi tiktų :) Achene neblogai "padžiazavau" savo gyvenimą :)