Tęsinys.. :)

BALIUS SU KOLEGOMIS

Buvo tikrai linksma. Labai pasisekė, nes paprastai baliukus klinikos darbuotojai organizuoja retai. Susidarė įspūdis, kad psichologai ir psichiatrai patys linksmiausi žmonės iš visų medicinos sričių darbuotojų :)))
Iš pradžių sėdėjome italų restoraniuke, kuriame kaskart atnešami tie patys gėrimai turėjo skirtingą skonį, tačiau nesiskundėme, nes santykinai pigu :)
Prisiklausiau pletkų ir pasišaipymų apie kitus darbuotojus, kurie neatėjo (taip jiems ir reikia :)), o užvis linksmiausia buvo klausytis istorijų apie pacientus. Ne paslaptis, kad pacientai labai savotiški būna, taigi absurdiškų istorijų į valias. Iki ašarų prisijuokėm :) Atrodo, baliukai ne tik suartina, tačiau ir leidžia išsikrauti, tokia savotiška supervizija.
Įdomu ir tai, kad čia vyr. gydytojai gana jauno amžiaus, ir šiaip visi bendrauja lygiavertiškai. Yra ko iš jų mokytis, pas mus išlikęs kažkoks sovietmečiu dvelkiantis autoritetų ir statusų iškėlimas.
Gerokai po vidurnakčio iškeliavome į Medicinos fakulteto kasmetinį party . Vyko labai gražioje salėje, kuri pritaikyta greičiau didingiems koncertams, nei diskotekoms. Atrodė labai puošniai ir karališkai.
Taigi, o dabar kaip atrodo vokiečių baliai:
visi geria, rankoj butelys, kalbasi (tiksliau rėkia) ir truputį juda į taktą. Niekaip prie šito diskotekų supratimo negaliu priprasti. Todėl šokau, lyg diskone, tik karts nuo karto į rankas patekdavo koks gėrimas, šiuo atveju vokiečių paslaugumas neįtikėtinas :)) O žinot, kas smagiausia buvo? Kad mano praktikos vadovas pasirodo labai šokti mėgsta :)))) šoko non stop iš visos širdies, net man iki jo toli buvo :))) šiaip kolegos visai šoklūs buvo, taigi nesijautėm su vadovu vieniši šokėjai :)
Po to juokavom, kad kompromato galima buvo prisirinkti. Taip ir prašokom iki keturių ryto, po to mane parvežė namo, tai išvis laiminga buvau.
O iki Tanzpalast taip ir nenuėjom, bet visai nesigailiu :)
Taip įvyko savaitgalio atidarymas.

MAISTO KULTŪRINIAI SKIRTUMAI

Šešadienį miegojau giliu žiemos miegu, o dieną išsikrapščiau į miestą ir apsipirkau biškiuką :) prieš einant namo dar užsukau į kebabinę, kurioje man pagaliau padarė super skanų kebabaąąąąąą :))) niam niam niam, vadinosi Donerdurum mit Salat (amžiną jam atilsį :). Mėsytė paskrudinta, vietoj kažkokio pigaus majonezo - Tzatziki (toks baltas švelnaus skonio padažas), o svarbiausia - jokių svogūnų! Ir salotų pridėjo tų, kurių norėjau :) Žodžiu, malonumas neišpasakytas :)
Su tuo kebabu ir grįžau namo apie 20 h... Nusikalusi aišku. Ir atėjo SMS žinutė: "Labas,kaip sekasi?? Šiandien einame valgyti picos, tinkamės 22h prie rotušės!" Atsidusau, pailsėjau biškį ir vėl peškom iki centro. Poreikis bendrauti stipresnis už bazinius poreikius, ryškiai :) Ten viskas čiki piki - ėjom į itališką taverną, kurioje padavėjai kalbėjo tik itališkai, aplink sėdėjo krūva italų, tai trumpam pasijutau lyg kokioje Romoje :) užsisakiau ledų (o kaip kitaip, po sunkios "darbo" dienos nusipelniau ne tik kebabo, bet ir itališkų ledų=)). Tai šokiravo italus ir graikus (graikas net nusisuko, negalėjo į tai žiūrėti:))) Mat jie tik rytais ir dieną ledus valgo, vakare valgyt jiem atrodo totali nesąmonė. Į užsakytą kapučino reakcija buvo lygia ta pati. Sužibėjau :)))

Buvau nusprendusi būtinai važiuoti namo dvyliktą, ką ir padariau nepaisant atkalbinėjimų ir soc. spaudimo. O po to baisiai gailėjausi, nes labai mieli žmonės, bet jau kaip ožka užsispyriau. Pasakysiu jiems, kad jei kitą kartą spardysiuosi, kad neišleistų :)) dievaži, liko toks "neužbaigtos užduoties" jausmas.

AUKSINIAI OLANDIŠKI BLYNAI

Kitą dieną vyko savotiškas išsidirbinėjimas (arba rusiškai: žiru besitsa, ar pan :))). Važiavome su Caro, Miša ir jų drauge Evelin į Olandiją valgyti blynų. Toks tikslas ir tebuvo :))
Skamba labai jau kietai, tačiau turint omeny, kad Olandijos siena keli km nuo Acchen..
Riedėjome į miestelį Gulpen, kuris pagarsėjęs savo blynine. Pakeliui buvo labai gražu, ir buvo apmaudu, kad mano Zenitas kažkodėl visai neveikė :( tikiuos išsiaiškinsiu, kas jam negerai... Kita vertus, kelionės bendražygiai (tiksliau, bendravažiuotojai) iškart išsitraukė savo fotikus, ir visą laiką tą ir tedarėm, kad fotkinom (net nesąmoningose vietose).

Iš pradžių užlipome į kalną (vėl Olandija ir kalniukai...!). Pakeliui sutikome, kaip pasakose, arklius, tada avis, o atgal lipant ožkas... Nenuostabu, kad per tą laiką sugebėjau du kartus į š... įminti..
Tada jau keliavom į blyninę. Blynai vidutinės picos dydžio, tokie nemaži :) o brangumasssss.... Pigiausias buvo apie penkis eurus (blynas su cukraus pudra).. Pamaniau, kad jei jau pirmą ir paskutinį kartą gyvenime ragauti aukso vertės blynus, tai tada nesikuklinti. Taigi už blynuką su vaisiais sumokėjau 8,25 euriukų.. Stebuklo neįvyko bevalgant, nors turėjau vilties..
Sotūs ir laimingi apvažiavom miestelį ir Aachene užsukome pas mane. Siūliau atsivežto kartaus lietuviško šokolado, tačiau jie mandagiai atsisakė, nes pripažįsta tik pienišką ir baltą.
Atminimui nuo šio vakaro liko pamirštos Caro pirštinės :)
Mano auksinis blynas

HALIAVA SU MANIM :)

Pirmadienis buvo gausus įvykių, pirmiausiai pusiau faina: mečiau praktiką ir važiavau tvarkyti popierių į miestą (kas visai ne haliava: vienkartinis bilietas kainuoja 2.20 eurų..), ten sėkmingai sutikau taip pat eilėj bestovintį erasmusą Federico, tai dalį laiko buvo visai fun :) gavau knygelę apie Aachen ir nuolaidų kuponų, tai dabar bus proga haliavai po muziejus pavaikščioti(haliava prasideda.. :)))
Deja, atstovėjusi kitoj eilėj sužinojau, kad turiu atnešti dar krūvą popierių ir pasinę nuotrauką. Dėl popierių parinuos iki šiol, nes jų tiesiog neturiu, o padirbti bijau (pvz tėvų paaiškinimo, kad man skiria finansinę paramą..). Na bet apie liūdną nereikia... Nusifotkinau fotoaparato-būdelėje ir dar padėjau nusifotkinti aštuoniasdešimtmetei močiutei, kuri net apsiašarojo iš dėkingumo (o galvoje žinot kas švystelėjo? Ogi "senatvei būdingas emocinis labilumas") Siaubas :))
Po to susitikau su erasmusu Stefano, pagamino pas mane neskanią pastą :) bet jis gamino ir atnešė produktus, taigi haliava, o haliavai į dantis nežiūri... Po to porą kartų atsisveikinėjom (kas tipiška erasmusams:)), o galiausiai vis vien su juo variau į tūsiuką (prisiminiau "neužbaigtos užduoties" jausmą ir nusprendžiau daugiau nedaryti panašių klaidų:))

Nuvarėm į kažkokią Chicken užkandinę, kur jau viščiuką kirto temperamentingoji graikė Maria. Paragavau dar kažkokio graikiško patiekalo, kurio pagrindiniai ratu išdėlioti keturi vienetai išvaizda priminė South Park multiko personažą "Mister Hankey, the Christmas Poo"(žr. foto) :)) o per vidurį jogurtinis padažas... Niam niam :)))

Aš kukliai užsisakiau kakavos. Ir - vėl haliava - pardavėjas man ją padovanojo :))) Tipo, įstaigos sąskaiton nurašė :)
Tada keliavom dar į bariuką, kur buvo daugiau erasmusų, biškį paplepėjom ir bėgom į autobusą. Stefano padrąsinta įlipau su juo per galines duris, ir važiavau zuikiu (sąžinė prabudo, tačiau buvo greit nutildyta).

Happy end :)

P.S. Apie haliavą. Šiandien antrą kartą pietus man apmokėjo praktikos vadovas. Sako, čia tau gimtadienio dovana. Och, haliavaaaa... :)